Sovietmečio dailė: tyrimų prasmės ir metodologijos klausimai

LTSovietinis laikotarpis teikia gausybę medžiagos dailėtyros studijoms iš pagrindinių metodologinių perspektyvų (kūrinio, socialinio ir kultūrinio konteksto ir pan.), tačiau kyla klausimas: ar verta rašyti sovietmečio Lietuvos dailės istoriją ir kokia ji galėtų būti? Visuotinai galiojančios istorijos šiandien neberašomos, bet galimos trys istorijos versijos ar orientacinės kryptys: sovietmečio dailės istorija; sovietinės dailės istorija; neistorinis (anachroniškas) meninių vaizdų kontekstualizavimas. Ar verta rašyti sovietmečio dailės istoriją po dailės istorijos mirties – autonomiškos, imanentinės dailės istorijos koncepcijos žlugimo? Taip, nes: tebėra aktualus nacionalinės galerijos (XX a. dailės, o ne visuomenės ar kultūros istorijos muziejaus) klausimas; sovietmetyje dailės emancipacija ir autonomijos siekis buvo labai svarbus, nes turėjo ir rezistencijos, pasipriešinimo santvarkai aspektą; egzistuoja kažkiek šio laikotarpio kūrinių, turinčių savarankišką estetinę vertę. Ne, nes: autonomiškos dailės diskursas nėra nei ideologiškai neutralus, nei politiškai korektiškas; autonomiškas kūrinys vis tiek yra iliustracinio pobūdžio – jis iliustruoja meno istoriją ir suponuoja vienokį ar kitokį santykį su XX a. Vakarų dailės, modernizmo raida, kuris nėra Lietuvos dailei parankus, t. y. ne vienu atveju išryškintų jos silpnumą; į imanentinį, estetiniais kriterijais grindžiamą dailės diskursą patektų tik menka dalis sovietmečio dailės palikimo. [...]. [Iš leidinio]Reikšminiai žodžiai: Dailės vertinimas; Lietuvos kultūros istorija; Lietuvos sovietinė dailė; Meno istorija; Menotyros metodologija; Metodologija; Pasipriešinimas režimui; Socialinis kontekstas; Sovietinė meno politika; Sovietmečio dailė; Sovietmečio laikotarpis Lietuvoje; Totalitarinė dailė; XX a. menas; 20th century art; Art evaluation; Art history; Lithuanian cultural history; Lithuanian soviet art; Methodology; Methodology of art; Opposition to the regime; Social context; Soviet art; Soviet art policy; Soviet period in Lithuania; Totalitarian art.

ENThe Soviet period provides a range of resources for art studies from all the principal methodological perspectives (from the point of view of the work of art, the artist, social and cultural context etc.), but the question arises whether it is worth writing a history of Lithuanian art of the Soviet period and what it could be like. As world histories are not written these days, three versions or broad directions for such a history could be possible: art history of the Soviet period; history of Soviet art, non-historical (anachronistic) contextualization of artistic images. Is it worth writing an art history of the Soviet period after the death of art history - following the collapse of the concept of an autonomous, immanent development of art? Yes, because: the issue of the national art gallery, i.e. a museum of 20th-century art and not a museum of the history of culture and society, still remains relevant; the striving for art emancipation and autonomy was of great importance during the Soviet period, as it also bore the character of resistance and opposition to the regime; some artworks of this period have an independent aesthetic value in themselves. No, because: the discourse of autonomous art is neither neutral ideologically nor correct politically; an autonomous artwork is still of an illustrative nature - it illustrates art history itself and has a certain link with the development of Western fine arts in the 20th century, with modernism; and this is inconvenient for Lithuanian art, because in many cases this would highlight its weaknesses; the immanent art discourse based on aesthetic criteria would only include a small portion of the artistic heritage of the Soviet period. [...]. [From the publication]