LTStraipsnio dėmesio centre pirmasis baltų kalbotyros etapas. Jau 16-ajame amžiuje baltų kalbos buvo rytų ir vakarų Europos lingvistų domėjimosi objektu. Straipsnyje aptariamos lingvistinės baltų kalbų sampratos, kurios Europoje dominavo dar prieš atsirandant pirmiesiems spausdintiems tekstams baltų kalbose. Straipsnio tikslas – rekonstruoti lingvistines baltų kalbų sampratas, vyravusias 16-ajame amžiuje. Tuo metu apie baltų kalbų kilmę ir jų genealoginį priklausymą buvo paplitusiosios kelios lingvistinės sampratos: slaviškoji, romėniškoji ir pusiaulotyniškoji, keturių kalbų, ilyriškoji, graikiškoji ir jų variantai. Sampratos straipsnyje aiškinamos, pateikiant ir komentuojant to meto labiausiai žinomų kalbininkų (Æneas Sylvius, Miechovita, Jan Dlugosz ir kt.) idėjas. Straipsnyje taip pat diskutuojama apie šių įvairių baltų kalbų kilmės teorijų sąsajas. Atkreipiamas dėmesys į tris priežastis, kurios ir lėmė tokių baltų kalbų teorijų egzistavimą: neišmanymas / nesuvokimas, dominuojantis susidomėjimas genealogija ir teorijų įvairovė. Teigiama, kad visiems straipsnyje pristatomiems to laikmečio baltų kalbų teorijų propaguotojams trūko suvokimo apie baltų kalbas kaip apie savarankišką kalbų grupę. Vienintelė išimtis buvęs Miechovita ir jo keturių kalbų teorija. Susidomėjimo lingvistika pagrindu tuo metu buvo genealogijos ryšiai tarp kalbų. Pasinaudodami įvairiomis lingvistinėmis teorijomis kalbininkai siekė pateikti genealoginius aiškinimus apie kalbas. Daroma išvada, kad visos šios sampratos gyvavo tuo pačiu metu. Dažnai daugelis autorių laikėsi ne vienos sampratos ir jas sąmoningai ar nesąmoningai sujungdavo.Reikšminiai žodžiai: Baltų kalbos; Baltų kalbų kilmės teorijos; Genealoginė klasifikacija; Kalbotyros istoriografija; Renesansas; Baltic; Baltic languages; Genealogical clasification; Language historigraphy; Linguistics historiography; Renaissance; Theory of the origin of Baltic.