Два прусских названия липового леса 1331 г. в проекции на балтийские и славянские языки

LTStraipsnyje tiriami du tą pačią kalvą įvardijantys prūsų toponimai, užfiksuoti skirtingose to paties veikalo (Theilungstraktat, 1331 m.) vietose – Lepiten (Leypiten, Leipiten) ir Lepare (prūsų „liepų miškas“). Pirmasis šį neatitikimą pastebėjęs Nesselmanas minėtus toponimus kildino iš prūsų „lipa“, o kalvos pavadinimą interpretavo kaip „Lindenberg“ (liepų kalva). Pavadinimo forma „Leypiten“ buvo įtraukta į visus be išimties etimologinius Enzelyno, Frenkelio, Toporovo, Mažulio prūsų ir baltų kalbų žodynus. Į prūsistikos tyrimų banką pateko tik ta sambiškojo toponimo forma, kuri darybiniu aspektu tyrėjų jau buvo aiškinta. Tuo tarpu kita tos pačios kalvos pavadinimo forma „Lepare“ tyrėjų dėmesio nesulaukė. Remiantis lietuvių (Lieporai—Lieporiai ) ir latvių (Liepare, Liepari) oikonimais straipsnyje plačiau tiriama šių dviejų prūsų liepų miško įvardijimų daryba. Daroma išvada, kad iš dviejų formų „Lepare“ ir „Leypiten“ (Leypiten, Lepiten) senesniąja, dar balto–slavų laikotarpio, laikytina pirmoji „Lepare“. Antroji forma radosi jau baltų kalbose, o slavų kalbose neišsivystė. Šią baltų kalbų medžiaga paremtą išvadą patvirtina ir pavyzdžiai slavų kalbose (serbų, kroatų, bulgarų, makedoniečių), pvz. serbų липaр „liepų miškas“. Nustatytoji balto–pietų slavų izoglosa reikalauja įvesti tam tikrus pataisymus į abu paraleliai rengiamus protoslavų kalbų žodynus, taip pat reikėtų ypač atsargiai formuluoti tezę apie priesagą -аr'ь-, kaip apie iš vakarų pasiskolintą išskirtinai protoslavų kalbų darybinę ypatybę.Reikšminiai žodžiai: Apeliatyvai; Baltų kalbos; Daryba; Hidronimas; Latvių kalba; Prūsų kalba; Slavų kalbos; Toponimai; Toponimas; Appellatives; Baltic languages; Hydronym; Latvian; Lithuanian; Old Prusian; Old Prussian; Slavic languages; Slavonic languages; Toponym; Toponyms; Word formation.