Tautinės savimonės branda ir jos apraiškos 1863-1864 metų sukilimo metu

• Lietuvių kalba / Lithuanian
• Rusų kalba / Russian

LTStraipsnyje nagrinėjamos tautinės savimonės apraiškos 1863-1864 m. sukilimo metu. XIX amžiuje formavosi etnografinės Lietuvos samprata, naujo politinio darinio, reiškiančio žmonių kultūrinį ir kalbinį artumą, apimančio žemes nuo Žemaitijos iki Rytuose prijungtų slaviškų kunigaikštysčių. Ne visose LDK dalyse vienareikšmiškai mąstyta apie savo ateitį: 1863 m. sukilime dalyvavo įvairios tautinės, kultūrinės ir socialinės grupės. Kiekviena iš jų turėjo savo ateities viziją, bet jas jungė siekis išsivaduoti iš Rusijos imperijos glėbio. Sukilimo eiga Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės teritorijoje rodo, kad jis plačiausių užmojų įgavo lietuvių etninėse žemėse, o Baltarusijoje ir Ukrainoje buvo blausesnis. Tyrimas parodė, jog Lietuvos valstybingumo atkūrimo idėja buvo aktuali jau XIX amžiaus viduryje. Krašto ateitis sieta su socialine pažanga, krašto demokratizavimu. Stiprėjo lietuviškumo idėja, kuri galiausiai peraugo į tautinės valstybės atkūrimo viziją. Jos rudimentai akivaizdūs dalies sukilimo vadovų mąstysenoje, nors ir dariusiems nuolaidų sukilimo vadovybei Varšuvoje dėl bendros kovos su carizmu. Išnagrinėjus nuotaikas prieš sukilimą Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje, paaiškėjo, kad skirtingas požiūris į ateitį buvo pamatuotas, nes jau ryškėjo tautinė savimonė, formavosi tautinės valstybės idėja. Tai - rimtas žingsnis, palyginti su 1830-1831 m. sukilėlių vadovybės mąstysena. Tautinė savimonė peraugo religinę, brendo tautinės vienybės idėja, pradėjo formuotis nepriklausomos tautinės valstybės idėja, kuri ir buvo įgyvendinta 1918 m.Reikšminiai žodžiai: 19 amžius; Sukilimai; Etnografinės Lietuvos idėja; Tautinė savimonė; Valstybingumas; Sukilimas, 1863-1864 (Lenkijos ir Lietuvos sukilimas; Sausio sukilimas; January Uprising); Tautinės Lietuvos idėja; Forms of Lithuanian statehood; Idea of ethnographic Lithuania; Idea of nation-state; National consciousness.

ENIn the article, the manifestation of national self-consciousness at the time of uprising in 1863-1864 is analysed. In 19th century, the concept of ethnographic Lithuania formed. It was new political formation, which expressed cultural and linguistic closeness of people from the lands of Samogitia to Slavic duchies connected in the East. Not in all parts of the Grand Duchy of Lithuania were uniquely thought about their future: in the uprising of 1863, various national, cultural and social groups participated. Each of them had their own vision of the future but they were connected by the aim to get free from the arms of Russian Empire. The course of the uprising in the territory of the Grand Duchy of Lithuania shows, that it got the most extensive ambitions in ethical lands of Lithuania, whereas, in Belorussia and Ukraine the ambitions were low. The research showed that the idea of recreation of Lithuanian statehood was already relevant in the middle of 19th century. The future of the region was related with social progress, democratization of the region. The idea of Lithuanianess got stronger and, eventually, it grew into the vision of the restoration of national country. Its rudiments are evident in the mind-set of some of the uprising leaders, even though they have been indulgent to the management of the uprising in Warsaw for the common fight against tsarism. After examining the mood before the uprising in the Grand Duchy of Lithuania, it turned out that a different attitude towards the future was measured, as the national self-awareness was already emerging, the idea of a nation country was forming. This is a serious step in comparison with the management mind-set of 1830-1831 uprising. National self-awareness grew into religious one, the idea of national unity grew, the idea of an independent national country began to form and was implemented in 1918.