Pirmieji Lietuvos teatro bandymai išsiveržti į tarptautinę areną

LTStraipsnio autorė aptaria istorinius įvykius – pirmąsias lietuvių profesionalaus teatro gastroles užsienyje. Apžvelgiamos Valstybės teatro gastroles Rygoje 1929 ir 1931 metais, kurios apžvelgiamos pristatant atsiliepimus to meto Latvijos žiniasklaidoje. Aptariamas pirmasis lietuvių teatro prisistatymas Latvijos sostinėje, kurio metu buvo parodytas Boriso Dauguviečio režisuotas Vinco Mykolaučio-Putino „Valdovo sūnus“ (1921), Vinco Krėvės-Mickevičiaus „Likimo keliu“ (1929), Petro Vaičiūno „Nuodėmingas angelas“ (1927) bei Sofijos Kymantaitės-Čiurlionienės „Aušros sūnūs“ (1923). Taip pat apžvelgiamos Valstybės teatro gastrolės Rygoje 1931 metais. Tąkart latvių publikai buvo parodyti Boriso Dauguviečio „Tuščios meilės pastangos“ (1926) ir Andriaus Olekos-Žilinsko „Šarūnas“ (1929). Publikacijoje pateikiamos recenzijų ištraukos, liudijančios, jog priešingai nei Kaune, Olekos-Žilinsko spektaklis Rygoje susilaukė nemažo pripažinimo. Kaip įdomiausią latviškosios „Šarūno“ recepcijos niuansą autorė išskiria modernumo ir tautiškumo sintezės įvardijimą. Nors latvių teatro kritika tąsyk dar nevartojo konkrečių šios srities sąvokų, vis dėlto sklandžiai išplėtojo „Šarūno“ kaip modernaus tautinio spektaklio koncepciją.Reikšminiai žodžiai: Teatras; Gastrolės.

ENThe author of the article discusses historic events: the first tour of Lithuanian professional theater abroad. The article focuses on tours of the National Theater in Riga in 1929 and 1931, which are reviewed by presenting responses in Latvian media of that time. The author discusses the first presentation of Lithuanian theater in the Latvian capital, during which the audience was shown plays directed by Borisas Dauguvietis: Vincas Mykolaitis-Putinas’ play “The Son of the Ruler” (Valdovo sūnus) (1921), Vincas Krėvė-Mickevičius’ “On the Road of Destiny” (Likimo keliu) (1929), Petras Vaičiūnas’ “Sinful Angel” (Nuodėmingas angelas) (1927) and Sofija Kymantaitė-Čiurlionienė’s “The Sons of Aurora” (Aušros sūnūs) (1923). Also, the article reviews the tour of the National Theater in Riga in 1931. That time, Latvian audiences were shown the play of Borisas Dauguvietis “Empty Efforts of Love” (Tuščios meilės pastangos) (1926) and Andrius Oleka-Žilinskis’ “Šarūnas” (1929). The publication provides excerpts from reviews, which testify that in contrast to Kaunas, Oleka-Žilinskis play achieved significant recognition in Riga. As an interesting fact in Latvian reception of “Šarūnas”, the author distinguishes references to the synthesis of modernism and nationalism. Even though, at that time, Latvian theater critics did not employ specific concepts from this field, still, they were successful in developing the concept of “Šarūnas” as a modern, national play.