LTIcchoko Mero kūrinys „Ir atleisk mums mūsų kaltes“ yra tikras palimpsestas. Sumanytas gal 1970-aisiais, pagal garsųjį P. Cvirkos romaną (1936 m.) parašytas ir cenzūros atmestas kino scenarijus, 1974 m. „Drauge“ (JAV) tęsiniais atspausdintas tekstas, ir 2003 m. „Metuose“ tilpusi galutinė versija – visa tai leidžia aptarti atminties poveikį skirtinguose lygiuose. Pagrindinė tema yra užsienio okupantų persekiojimas: carinės Rusijos režimas pradinėje versijoje teikia nuorodas į vėlesnes okupacijas I. Mero versijose. I. Meras yra glaustumo meistras. P. Cvirkos detalūs, vaizdingi aprašymai, paremti realizmo / gamtos tradicija, sudaro galimybes trumpoms insinuacijoms. Chronologinė laiko tėkmė pakeičiama fragmentišku pasąmonės atkūrimo srautu. Trumpos pastraipos, būdvardžių ir prieveiksmių stoka užbaigia dramatiškas scenas. Pakartojimai su kelių leitmotivų variantais sustiprina poveikį ir įgauna simbolinę reikšmę. I. Meras nepamokslauja. Jis parodo visa ko reliatyvumą. Realizmą, modernizmą jis yra pralenkęs, tačiau nesirikiuoja į tų postmodernistų eiles, kurie intertekstualumą naudoja su ironiška ar ciniška intencija. Jis moka įsigilinti į veikėjų jausmus ir psichologiją, pasitelkdamas „emocinį intelektą“, o galutinė mintis yra teikianti vilčių: net absurdiškame pasaulyje, kupiname neteisybės ir žiaurumo, išlieka viltis ir tikėjimas žmogiškosiomis vertybėmis. [versta iš angliškos santraukos]
ENMeras' "And forgive us our sins" is a real palimpsest. Conceived around 1970 as a film script on the theme of a famous 1936 novel by Petras Cvirka, and rejected by Soviet censorship, then published as a newspaper serial in the US in 1974, and finally in a journal in Lithuania in 2003 (now also in book form), it illustrates the workings of memory on different levels. The principal theme is persecution by foreign occupants: the Russian czar regime in the original acquires allusions to subsequent occupations in Meras' versions. Meras is a master of condensation. Cvirka's detailed picturesque descriptions within the realist/naturalist tradition give place to brief insinuations. Chronological time sequence is replaced by fragmentary flow of subconscious evocation. Short paragraphs, scarcity of adjectives and adverbs achieve dramatic scenes. Repetition with variations of a few leitmotivs intensifies the effect and acquires symbolic meaning. Meras does not preach. He shows the relativity of all. His technique reaches beyond modernism without basing intertextuality on irony or cynicism. Penetrating psychological study rests on „emotional intellect", and the final message is encouraging: even in an absurd world filled with injustice and cruelty, there remains a ray of hope and faith in eternal human values. [From the publication]