LTStraipsnyje siekiama nustatyti universalias ir individualias kalbos intonacijos priemones ir jų taikymo specifiką, koncentruojantis ties individualiais emocionaliai ir stilistiškai žymėtais sakytinės kalbos variantais. Pažymima, kad kalbinės išraiškos semantiką formuoja universalios ir individualios intonacinės išraiškos priemonės. Autoriaus teigimu, universalios intonacijos funkcijos yra bendros daugumai kalbų ar konkrečiai kalbų grupei, o individualios – charakteringos konkrečiai kalbai. Aptariama intonacijos samprata ir svarba, A. Girdenio bei A. Pakerio išanalizuota lietuvių kalbos intonacinė struktūra ir jos elementai. Pabrėžiama, kad intonacinės raiškos specifiką lemia individualių komunikacijos akto narių galimybės pasirinkti tokias intonacines išraiškos priemones, kurios maksimaliai tiksliai apiformintų ir išreikštų kalbėjimo turinį. Pažymima, kad dalykinėje kalboje dažniausiai apsiribojama standartinėmis universaliomis intonacijos priemonėmis, intonacinis centras lieka pastovus, o kalbėjimo tempas paprastai vidutinis. O emocionaliai žymėtuose tekstuose vartojamos visos įmanomos intonacinės priemonės – įvairi pauzių trukmė, kalbėjimo tempas, balso tembro spalvos. Autorius tai iliustruoja pavyzdžiais iš dalykinių ir proginių kalbų, radijo interviu, gyvosios kalbos dialogų. Išnagrinėjus įvairius sakytinius tekstus, reziumuojama, kad išreiškiant dalykinį ir emocionalų turinį, disponuojama daugybe fonetinių intonacinių priemonių, kurios priklauso nuo komunikacinės situacijos, individualaus kiekvieno kalbėtojo būdo ir kalbėjimo stiliaus bei tariamo teksto ypatybių.Reikšminiai žodžiai: Emocinė raiška; Fonostilistika; Intonacij; Intonacija; Kalbos aktas; Emotional expression; Intonation; Phonostylistic; Speech act; Stilistic expression.