Русская печать и литературная жизнь в межвоенной Литве (1920-е гг.)

LTStraipsnyje aptariama rusiška periodinė spauda ir literatūrinis gyvenimas tarpukario Lietuvoje. Pakankamai plačiai paplitusi ir daugelio gerai žinoma rusų kalba tarpukario Lietuvoje vaidino universalios tiek asmeninio, tiek ir tarpvalstybinio bendravimo kalbos vaidmenį. Šią savo funkciją rusų kalba atliko pirmiausia periodikoje. Rusiški laikraščiai orientavosi ne tik į nedidelę rusų tautybės gyventojų auditoriją, bet ir siekė atspindėti Lietuvos aktualijas užsienyje bei pasiekti Lietuvoje gyvenančių tautinių mažumų atstovus. Straipsnyje aptariami populiariausi rusiški periodiniai leidiniai tarpukario Lietuvoje: „Эхо“, „Вольная Литва“, „Понедельник“, „День“, „Свободное слово, „Наша жизнь“, „Голос Литвы“ su priedais „Сегодня“ ir „Сегодня вечером“. Daugiausia literatūrinės medžiagos spausdino „Эхо“ ir „Вольная Литва“. Rusų literatūra buvo spausdinama ir lietuviškoje spaudoje. Rusiškoji spauda ir literatūra tarpukario Lietuvoje atsidūrė tarpininkės situacijoje dėl rusų ir lietuvių kultūrų sąveikos. Savosios auditorijos trūkumas vertė kreiptis į šalies gyventojus, kita vertus – lietuvių rašytojams jų kūrybos publikavimas rusiškoje spaudoje galėjo atverti kelius į tarptautinį žinomumą. Straipsnyje apžvelgiamas rusiškas literatūrinis gyvenimas Lietuvoje, jo atstovai, populiariausia tematika, literatūrinių reiškinių hierarchija estetinės orientacijos leidžia brėžti paralelę su rusiškuoju „Sidabro amžiumi“ ir jo atgarsiais. Visgi žymesnis rusų literatūros židinys Lietuvoje nesusiformavo – galbūt trūko kūrybinį potencialą turinčių rusų rašytojų ir rusiškos kultūrinės aplinkos.Reikšminiai žodžiai: Lietuvių-rusų kultūriniai ryšiai; Literatūrinis gyvenimas; Literatūrinė medžiaga; Pabėgėlis; Periodinė spauda; Rusų spauda; Tarpukaris; Interwar; Literary life; Literary material; Lithuanian-Russian cultural relations; Refugee; Russian press; The periodical press.