Naujųjų laikų archeologija Lietuvoje: vietos paieška
LTNaujųjų laikų archeologijos sąvoka pasaulinės archeologijos kontekste atsirado apie 1960-uosius metus. Ši sąvoka beveik nevartojama Lietuvoje. Naujųjų laikų archeologija Lietuvoje, kaip ir Europoje, apima XVI-XVIII a. Lietuvoje ji pasižymi specifinėmis ypatybėmis, kurias apibrėžė gausiai išlikę rašytiniai šaltiniai, ikonografinė medžiaga ir autentiški pavyzdžiai, išsaugoti to laikotarpio materialinės kultūros kolekcijose. Susidaro įspūdis, kad archeologija yra tarsi nereikalingas elementas studijuojant XVI-XVIII a. istoriją. Tačiau nuo XX a. paskutiniojo dešimtmečio naujųjų laikų archeologijos tyrimo objektas smarkiai išsiplėtė ir dabar apima senamiesčius, senkapius, pilis, miestų ir laukų karinius įtvirtinimus, dvarus, kaimo tipo gyvenvietes, bažnyčias, vienuolynus, kaimo dirbinius ir povandeninį archeologijos paveldą. Jų tyrimo laipsnis yra labai netolygus, dažniausiai apsiribojama tik kasinėjimais be apibendrinamojo darbo. Lietuvos sąlygomis naujųjų laikų archeologija gali sėkmingai spręsti tris pagrindines problemas: užpildyti žinių spragas, vizualizuoti praeitį, sujungti tradicinius ir archeologinius šaltinius. Todėl archeologinio paveldo objektai ir kasinėjamų medžiaga yra reikšminga. [versta iš angliškos santraukos]Reikšminiai žodžiai: 16 amžius; 17 amžius; Archeologinio paveldo objektai; Chronologija; Dvarai; Naujųjų laikų archeologija; Naujųjų laikų archeologija, chronologija, archeologiniai šaltiniai; Pilys; Senamiesčiai; Senkapiai; Vidurinių amžių archeologija; Archaeological heritage objects; Castles; Chronology; Lithuania; Manors; Middle Age archeology; Modern Age archaeology; Modern Age archaeology, chronology, archaeological sources; Old graves; Old towns; Sixteenth-eighteenth century history.
ENModern Age archaeology in a global archaeological context diverged in the 1960s. This term is almost not used in Lithuania. Modern Age archaeology in Lithuania as in Europe is devoted to the sixteenth-eighteenth centuries. In Lithuania it has its own specific characteristics, which are determined by the existing written sources, which are already fairly numerous, the iconographic material found, and the original examples, surviving in collections, of the material culture of that time. All of this creates the impression that archaeology is sort of unnecessary in the study of sixteenth-eighteenth century history. Meanwhile the study of Modern Age archaeological objects has greatly expanded since the last decade of the twentieth century and now includes old towns, old graves, castles, urban and field military fortifications, manors, rural settlements, churches, monasteries, rurally produced objects, and the underwater archaeological heritage. The degree of their investigation remains very uneven, usually being restricted to only excavations with generalising work being especially missing. Under Lithuanian conditions, Modern Age archaeology can successfully solve three principle things, i.e. the supplementation of the material possessed with any material that is missing, the visualisation of the past, and the uniting of traditional and archaeological sources. For this, the archaeological heritage objects and the material excavated at them are sufficient. [From the publication]
