Posesyvumo raiška Joniškio šnektose

LTStraipsnyje, remiantis Joniškio apylinkių šnektomis, tiriamos posesyvinės konstrukcijos su „būti“ vietoj „turėti“. Anot Benveniste'o, pasaulio kalbos, kurios vartoja konstrukcijas su veiksmažodžiu „esse“ (būti), vadinamos „E–kalbomis“, o „H–kalbos“ vartoja konstrukcijas su veiksmažodžiu „habere“ (turėti). Lietuviai čia gali sakyti dvejopai: „aš turiu knygą“ ir „man yra knyga“. Vadinasi, lietuvių kalba esanti pereinamojoje stadijoje tarp „E–kalbų“ ir „H–kalbų“. Tokį tarpinį statusą linkę pripažinti kalbai pasaulio mokslininkai. Posesyvumo raiška bendrinėje kalboje ir tarmėse, kaip rodo Joniškio šnektų pavyzdžiai, jų apytikrė analizė bei kitų Lietuvos tarmių medžiaga, leistų teigti, kad Joniškio šnektose ir įvairiose tarmėse posesyvumo raiška yra senesnės struktūros „naudininkas + būti + vardininkas“. Latvių ar lenkų kalbų įtakos čia nevertėtų ieškoti, mat posesyvinių konstrukcijų konvergencijos arealas gana didelis. Iš pateiktų pavyzdžių matyti, kad turėjimas ir neturėjimas reiškiamas beveik proporcingai ir neigiamos konstrukcijos kalboje tikrai nėra vyraujančios. Joniškio šnektų pavyzdžių analizė veda prie minties, kad lietuvių kalbos vartotojams yra svarbu nusakyti tai, kas priklauso neatskiriamai nuosavybės sferai ir kūnui, giminystei, fizinėms ir psichinėms būsenoms. Tuomet vartojama N + būti + V, o kai nuosavybės sfera veiksmas neberibojamas, jis nebeapima ir žmogaus kūno bei kitų su žmogumi artimai susijusių procesų, imamasi konstrukcijos V + turėti + G(K). Toks skyrimas, galimai, padėjo lietuvių kalbai taip ilgai išlaikyti tarpinį statusą tarp „E–kalbų ir „H–kalbų“.Reikšminiai žodžiai: Dialektologija; Joniškio šnekta; Posesyvas; Posesyvinės konstrukcijos; Sintaksė; Tarmių sintaksė; Tarmė; Dialect; Dialect syntax; Dialectology; Possessive; Possessive constructions; Syntax; The subdialect of Joniškis.