Lietuvos vyriausybės pastangos riboti lietuvių tautybės vaikų mokymąsi tautinių mažumų mokyklose 1918–1940 m.

LTStraipsnyje nagrinėjamos Lietuvos vyriausybės pastangos riboti lietuvių tautybės vaikų mokymąsi tautinių mažumų mokyklose 1918–1940 m. Atlikta analizė išryškino, kad tarpukario Lietuvos vyriausybėms nelengva buvo pasiekti, kad lietuviai mokytųsi tik lietuviškose mokyklose ir būtų apsaugoti nuo nutautinimo. Valstybės švietimo vadovams teko sukti galvas, kaip sudaryti sąlygas tautinių mažumų vaikams mokytis gimtąja kalba ir tuo pat metu lietuvinti tautiškai menkai susipratusius lietuvius. Daug lietuvių vaikų tuomet lankė kitatautes mokyklas – lenkiškas, vokiškas, rusiškas, latviškas. Neretai kitataučiai mokytojai lietuvių vaikus orientavo tos valstybės dvasia, kurios vaikais patys save laikė. Todėl šalies politikams teko numatyti kelius, kad lietuvių vaikai mokytųsi tik lietuviškose mokyklose ir nebūtų nutautinami. Straipsnyje aptariama jų patirtis sprendžiant šią problemą. Akcentuotina, kad tikslas buvo beveik pasiektas. Apie tai kalba faktai. Pavyzdžiui, 1920-1925 m. laikotarpiu abiturientų buvo: baigusių lietuviškas mokyklas – 42 %, tautinių mažumų – 58 %. Apžvelgiant laikotarpį nuo 1920 m. iki 1934 m., tas santykis buvo pasikeitęs lietuvių naudai: lietuviškas mokyklas baigė 60 %, mažumų – 4 %. Tik ketvirtajame dešimtmetyje santykis tarp baigusių lietuvių ir mažumų mokyklas pradėjo atitikti tautybių santykį, t. y. kuomet mažumų mokyklose mokėsi maždaug 15 % visų Lietuvos vaikų.Reikšminiai žodžiai: 1918- 1940; Lietuvių tautybės vaikai; Vyriausybė; Mokykla; Mokyklos pasirinkimas; Ribojimas; Tarpukario laikotarpis; Tautinių mažumų mokyklos; 1918- 1940; Children of Lithuanian nationality; Containment; Ethnic minority schools; Interwar period; Lithuanian Government; School; School choice.

ENIn the article, the 1918-1940 attempt by the Lithuanian Government to limit the studying of Lithuanian children in the schools for national minorities is analysed. Through the analysis, it emerged that Lithuanian interwar governments had difficulty in achieving their goal of Lithuanians studying only in Lithuanian schools and being protected from denationalisation. The heads of education in Lithuania faced a serious conundrum on how to create the conditions for minority children to learn in their mother tongue but lithuanianise those who do not understand nationality at the same time. Many Lithuanian children attended minority schools – Polish, German, Russian, Latvian. Quite often the teachers in those schools would raise pupils with the spirit of the country in mind of which they considered themselves children. Due to the aforementioned, the country's politicians had to foresee ways of how Lithuanian children could only attend Lithuanian schools and avoid denationalisation. In this article, the experience of solving this issue is discussed. It must be noted that the objective was almost achieved, as may be seen having checked the facts. For example, in the time period from 1920 to 1925, 42% per cent of all pupils graduated from Lithuanian schools and 58% from minority schools. From 1920 to 1934, the ratio changed for the benefit of Lithuanians: 60% graduated from Lithuanian and 40% from minority schools. Only in the 1940's did that ratio start reflecting the real ratio of nationalities, i.e. 15% of children in Lithuania attended minority schools.