Žemaičių Krikštas ir pirmosios parapinės bažnyčios: 1413–1417 m.

LTIstorikai Žemaičių Krikšto temą yra nagrinėję daugybę kartų. Tačiau su ja susiję šaltiniai yra negausūs, dažnai lakoniški, prieštaringi. Todėl iki šiol išlieka nemažai klausimų, kuriuos būtina tirti. Šiame straipsnyje tiriami trys probleminiai klausimai: 1) kodėl Žemaitija nebuvo pakrikštyta 1387 m. kartu su kitomis lietuvių žemėmis; 2) kas vyko Žemaitijoje apie 1413 m.; 3) kokios buvo pirmųjų parapinių Žemaitijos bažnyčių atsiradimo aplinkybės. Remiamasi rašytiniais šaltiniais, literatūra. Galima konstatuoti, kad Žemaičiai nebuvo pakrikštyti 1387 m. dėl Vokiečių ordino pretenzijų valdyti Žemaitiją. Lenkijos ir Lietuvos valdovai Jogaila ir Vytautas galėjo imtis krikščionybės Žemaitijoje platinimo tik praėjus trisdešimčiai metų, kuomet sugebėjo įtikinti Bažnyčią ir Vokiečių ordiną tai leisti. Jono Dlugošo pasakojimas apie Jogailos ir jo palydovų misijinę veiklą Žemaitijoje 1413 m. rudenį turėtų būti vertinamas ne kaip realiai nutikusių įvykių atpasakojimas, bet kaip simbolinis pranešimas apie pagonybės įveikimą ir krikščionybės įvedimą. Tikėtina, jog 1413 m. rudenį Jogaila ir Vytautas pasirūpino kai kurių Žemaitijos bajorų krikštu tam, kad užsitikrintų glaudesnį bendradarbiavimą su vietine diduomene. Valdovų kelionė galbūt siekė tik Žemaitijos pakraštį. Pirmosios bažnyčios Žemaitijoje imtos statyti 1417 m. Katedros bažnyčia buvo įsteigta Medininkuose, o pirmosios parapinės bažnyčios turėjo būti įsteigtos svarbiausių Žemaitijos žemių centruose. Tradiciškai minimos septynios ar devynios pirmosios bažnyčios Žemaitijoje. Tačiau 1417 m. jų galėjo būti pastatyta daugiau.Reikšminiai žodžiai: Krikštas; Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė (LDK; Grand Duchy of Lithuania; GDL); Pagonybė; Žemaitija (Samogitia); Žemaitija, krikštas, parapija, bažnyčia, Jonas Dlugošas, Jogaila, Vytautas; Baptism; Paganism; Samogitia; Samogitia, Žemaitija, conversion, parish, church Jan Dlugosz, Wladislaw II Jagiello, Vytautas.

ENHistorians have analysed the Christening of Samogitia many times but the historical information sources on Samogitia are limited, laconic and controversial. Due to the aforementioned, numerous issues remain that must be researched. In this article the three problematic questions are analysed: 1) why was Samogitia not Christianised in 1387 together with the rest of the Lithuanian territory, 2) what was happening in Samogitia around the year 1413, 3) what were the circumstances of the emergence of the first parochial churches in Samogitia. Based on the written sources and literature, it may be stated that Samogitians were not Christianised in 1387 due to the Teutonic order's claim to Samogitia. The rulers of Poland and Lithuania, Jogaila and Vytautas, could begin spreading Christianity only when thirty years have passed and when they have convinced the Church and the Teutonic Order to allow it. The Jonas Dlugošas account of the missionary activities of Jogaila and his escorts conducted in Samogitia in the autumn of 1413 is to be considered not as an account of events which have actually occurred but as a symbolic message on tackling Paganism and introducing Christianity. It is probable that in the autumn of 1413 Jogaila and Vytautas organised the christening of certain Samogitian boyars to ensure close cooperation with the local nobility. The journey of the rulers may have only lasted until the outskirts of Samogitia. The first churches were being built in 1417. A cathedral church was established in Medininkai, and the first parochial churches were to be established in the centre of the most important territories of Samogitia. Seven or nine first churches in Samogitia are mentioned most often, even though there more might have been built in 1417.