Laisvųjų rezultatyvų raiška lietuvių kalboje

LTLietuvių kalboje, be tipiškų derinamuoju linksniu reiškiamų depiktyvų ir tipiškų prieveiksmiu reiškiamų aplinkybių, esama depiktyvams ir aplinkybėms bendrų požymių, kurie vienais atvejais yra formalūs (jie atvyko būriu), kitais atvejais – semantiniai (jis atvyko raitas (plg. raitomis)). Reiškiant vieną kurį semantinį antrinių predikatų tipą esama depiktyvų ir aplinkybių sanklodos. Tai būdinga visų pirma įnagininku reiškiamiems žodžiams. Įnagininku žymimi depiktyvai ir aplinkybės persikloja tarpusavyje dėl reikšmių bendrumo: įnagininku (panašiai kaip ir prieveiksmiu) būdinga žymėti (būdo, kiekio, laiko, vietos ir pan.) aplinkybes, kita vertus, kuo mažiau tipiškas depiktyvas reikšmės požiūriu, tuo didesnė įnagininko vartojimo tikimybė arba, konkrečiau tariant, kuo labiau įnagininkas susijęs su predikatu, t. y. yra aplinkybinis; kuo mažiau tipiška depiktyvo morfologinė raiška (būdvardis vs. daiktavardis) ir / arba reikšmė (plg. būsena, reiškiama būdvardžiu, vs. būdas, reiškiamas daiktavardžiu; kiekis, reiškiamas skaitvardžiu, vs. kiekis, reiškiamas daiktavardžiu, ir pan.), tuo didesnė nederinamojo žymėjimo tikimybė. Tie patys principai iš esmės galioja ir laisviesiems rezultatyvams: derinimas būdingas tipiškiausioms reikšmėms – būsenai, funkcijai žymėti. Visos kitos Himmelmanno ir Schultze-Berndt dešiniau skalėje skiriamos reikšmės, pasakant jas kaip rezultatyvus, paprastai žymimos nederinamosiomis formomis – prielinksninėmis konstrukcijomis arba / ir prieveiksmiais. Taigi laisvieji rezultatyvai užima tarpinę poziciją tarp depiktyvų ir aplinkybių ne tik semantinės orientacijos, bet ir raiškos atžvilgiu. [Iš leidinio]Reikšminiai žodžiai: Antrinė predikacija; Depiktyvai; Depiktyvo reikšmių hierarchija; Funkcinė gramatika; Laisvieji lietuvių kalbos rezultatyvai; Predikacija; Rezultatyvai; Sintaksiniai ir semantiniai veiksniai; Sintaksinės funkcijos; Sintaksė; Veiksmažodžio modifikatoriai; Depictives; Functional grammar; Hierarchy of meanings of typical secondary predicates; Predication; Resultative; Secondary predication; Secondary resultative predicates in Lithuanian; Syntactic functions; Syntactic-semantic factors; Syntax; Verb modifiers.

ENAdjectives, nouns and adverbs in the Lithuanian language occur in several syntactic functions, among others as adjuncts, i.e. modifiers – as secondary predicates and / or as adverbials. The choice between adjectives, nouns and adverbs is usually governed by certain syntactic-semantic factors: adjectives and nouns in these syntactic positions typically occur as participant-oriented, whereas adverbs usually exhibit event-orientation. Adverbs, however, seem to be not necessarily and exclusively event-oriented but instead may exhibit semantic orientation towards a participant, i.e. personal referent, and sometimes can be in variation with corresponding nominal forms. A secondary predicate is a word syntactically dependent on the main predicate (verb) and semantically related to its argument. Taking account of typological language studies and the hierarchy of meaning of typical secondary predicates – depictives, the article discusses the morphosyntactically marking of resultative secondary predicates in Lithuanian. The analysis has demonstrated that these typically participant-oriented modifiers seem to be intermediate between depictives and adverbials semantically and morphosyntactically (cf. Jonas stovi nuogas (*nuogai) resp. Joną išrengė nuogą / nuogai resp. Jonas šiąnakt miegojo kietai (*kietas)). It has been also shown that in the Lithuanian language resultative secondary predicates may be either clearly participant-oriented (Užaugo didelis / tikras vyras / tikru vyru; Išvirė kiaušinį kietai) or may exhibit semantic orientation towards a participant and event in the same time (Obuolį supjaustė smulkiai / į kąsnelius / skiltelėmis). Verb modifiers are morphosyntactically alike, only marking tendencies are different. [From the publication]