Naujoji darbininkų klasė lietuvių kine: lošėjai, dileriai, kreatyvai

LTStraipsnyje analizuojamos naujosios „darbininkų klasės“ reprezentacijos šiuolaikiniame lietuvių kine, kurios tapo itin matomos filmuose, sukurtuose po 2000-ųjų. Šie nauji subjektyvumai perteikiami pasitelkus antiherojų ir „nedarbininkų“ (lošėjų, dilerių, kontrabandininkų ir pan.), funkcionuojančių už Michelio Foucault apibrėžtos „disciplinuotos visuomenės“ ribų, vaizdinius. Jie yra tipiški bastūnai, judantys iš vienos vietos ar bendruomenės į kitą, ieškodami naujų nuotykių, unikalių potyrių, lengvai uždirbamų pinigų ir neįpareigojančių santykių. Juos galime traktuoti kaip savotiškus takaus darbo, šeimos, socialinių formų signifikantus postindustrinėje ir neoliberalioje visuomenėje, kaip šį takumo fenomeną apibrėžia Zygmuntas Baumanas savo darbuose. Šios darbininkų reprezentacijos yra būdingos daugeliui Lietuvos filmų kūrėjų darbų – Šarūno Barto, Valdo Navasaičio, Igno Miškinio, Kristijono Vildžiūno, Kristinos Buožytės, Emilio Vėlyvio ir Igno Jonyno, – atsiradusių postsovietinėje ir neoliberalioje darbo ir gyvenimo situacijoje, todėl gali būti analizuojamos socialinių ir ekonominių fenomenų kontekste. Šis naujasis postsovietinio „darbininko“ tipas yra multiplikuojamas Vakarų Europos kine ir kitose medijose, tad tampa savotišku rytų europiečio (kaip egzotiškojo kito) stereotipu Rytų ir Vakarų vizualinėje kultūroje bei gali būti traktuojamas kaip savotiškas regioninės tapatybės simptomas. [Iš leidinio]Reikšminiai žodžiai: Bastūnai; Bastūnas; Darbininkų klasė; Dileris; Kūrybinis darbuotojas; Kūybinis darbas; Lakumas; Lietuvos kinas; Lošėjai; Lošėjas; Neoliberali visuomenė; Postsovietinis periodas; Takumas; Creative worker; Dealer; Gambler; Gamblers; Liquidity; Lithuanian cinema; Lithuanian film; Neoliberal society; Post-soviet period; Vagabond; Vagabonds; Working class.

ENThe article analyses the representations of new ‘working class’ in contemporary Lithuanian film, typical of the cinematic imagery of the period after 2000s and rather constant throughout diverse body of work. As a rule, films of this period are populated by non-heroes and non-workers (gamblers, dealers, smugglers and the like) who operate outside the Foucauldian "disciplinary society". They are typical urban smuggles and urban nomads trekking from one place or community to another in quest of a new adventure or a unique sensation, easy money and noncommittal relations. They can be viewed as signifying the "liquid" work, family and urban forms of the post-industrial and neoliberal society, as described by Zygmunt Bauman. These representations of new ‘workers’ are quite typical of a number of films produced by representatives of different generations of Lithuanian filmmakers, including Šarūnas Bartas, Valdas Navasaitis, Ignas Miškinis, Kristijonas Vildžiūnas, Kristina Buožytė, Emilis Vėlyvis and Ignas Jonynas. The present article argues that these images can be scrutinised from the point of view of a new societal and economical phenomenon which developed in the post-soviet period and which can be termed as neo-labourist condition. The new stereotype of postsoviet "worker" is quite intensely exploited in both eastern and western cinematic imagery, so it can be regarded as a symptom of the process of formation of native regional identity through stereotyped representation. [From the publication]