Atleidimas nuo baudžiamosios atsakomybės Konstitucijos ir konstitucinės jurisprudencijos kontekste

• Pardoning from criminal responsibility in the context of Constitution and constitutional jurisprudence
• Exemption from criminal liability in the context of the constitution and constitutional jurisprudence

LTStraipsnio tikslas yra parodyti, jog atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės institutas kyla iš Konstitucijoje įtvirtintos įstatymų leidėjo priedermės baudžiamojoje teisėje įtvirtinti teisinį reguliavimą, sudarantį garantijas saugoti kiekvieną žmogų, visuomenę nuo nusikalstamų kėsinimųsi, o vykdant teisingumą užtikrinti ir nukentėjusių, ir kaltininkų teises, laisves bei kartu derinti jų (privačius), taip pat privačius ir valstybės (viešuosius) teisėtus interesus. Taigi šiuolaikinė baudžiamoji teisė inter alia sudaro teisines prielaidas siekti kompromiso, teisinės santarvės tarp baudžiamųjų teisinių santykių subjektų, t. y. įgyvendina ir sutaikymo funkciją. Straipsnyje konstatuojama, jog teisinė valstybė suinteresuota ne tik teisingu kaltininkų nubaudimu, bet ir nukentėjusiojo pažeistų teisių ir teisėtų interesų atkūrimu, taip pat būtinybe plėsti nukentėjusiojo statusą: didinti jo įtaką priimant baigiamuosius sprendimus baudžiamojoje byloje. Tokia racionalia teisinio sureguliavimo priemone yra ir atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės institutas. Straipsnyje pagrindžiama pozicija, jog pagal Konstitucijos 31 straipsnio nuostatą prieš sprendžiant kaltininko atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės klausimą, teismas posėdyje privalo konstatuoti jo kaltumą padarius inkriminuojamą nusikaltimą. Todėl atvejai, kai kaltininkai atleidžiami nuo baudžiamosios atsakomybės ikiteisminio tyrimo teisėjui rezoliucija patvirtinus atitinkamą prokuroro nutarimą, prieštarauja Konstitucijoje įtvirtintam imperatyvui, jog tik teismas konstatuoja asmens kaltumą padarius nusikaltimą. [Iš leidinio]Reikšminiai žodžiai: Baudžiamoji politika; Baudžiamoji atsakomybė; Atleidimas nuo baudžiamosios atsakomybės; Konstitucinė jurisprudencija; Criminal policy; Criminal responsibility; Release from criminal responsibility; Constitutional jurisprudence.

ENThe aim of the article is to demonstrate that institution of pardoning from criminal responsibility stems from legislators’ obligation, recorded in the Constitution, guarantee of defending every individual, society from criminal encroachment, and in carrying out justice to ensure rights, freedoms of victims and defendants and, simultaneously, reconcile their (private), also private and state (public) justified interests. Thus, contemporary criminal law inter alia creates legal conditions to reach for compromise, legal harmony between subjects of criminal legal relations, that is, it also implements mediating function. The article observes that legal state is interested not only in rightful punishment of guilty parties, but also in restoration of infringed rights and justified interests of a victim, also the need to extend the status of victim: to increase his influence in taking ultimate decisions in a criminal case. The institution of pardoning from criminal responsibility is such rational instrument of legal self-regulation. The article justifies the position that before the issue of pardoning guilty party from criminal responsibility is considered, court in a hearing process must conclude that (s)he is guilty of committing incriminated crime. Therefore, cases, where a guilty party is pardoned from criminal responsibility by pretrial investigation judge producing a resolution that approves a certain decision by prosecutor, contradict the imperative recorded in the Constitution, namely, that only court can pass a decision on whether a person is guilty in committing a crime.