Tradicinės kaimo architektūros sampratos ir vertinimai

LTStraipsnio tikslas – aptarti kaimo architektūros tradicijos sampratas, reikšmes, tradicijos kaitos priežastis bei dėsningumus ir atsakyti į klausimą, ar statybos tradicijos tęstinumas gali suteikti kaimo architektūrai naują kokybę. Laikui bėgant kinta ir pati tradicija, ir nuostatos jos atžvilgiu: nuo neigimo iki išaukštinimo, ją naikinant arba saugojant. XXI a. visuomenėje formuojasi naujas kultūros reiškinių vertinimas, tradicija suvokiama kaip individualaus kūrybingumo terpė, šaltinis. Tai skatina ieškoti ir naujų architektūrinių sprendimų, generuojančių kūrybišką tradicijos tęstinumą. Tradicijai, kaip ir paveldui, tinka autentiškumo matmuo, kuris gali būti išskaidomas į atskirus dėmenis, būtinus kūrybinei minčiai realizuoti. Nustatyta, kad tradicinės architektūros raidoje medžiagos ir formos kinta lėčiau negu funkcijos ir technologijos. Modernioje sampratoje minėti architektūros dėmenys tarpusavyje nesusieti, yra laisvai pasirenkami, modeliuojami pagal savininko ar kūrėjo individualumą, jo tapatumą. Dabarties kaimo architektūra dažnai įkūnija nebe pirmines turinio prasmes, siejančias su paveldėta tradicija, bet inovatyvias kūrybines mintis, pasirinktas, atsineštas iš kitur, nebesusietas su vietos kontekstais. Kaimo kultūra kaitos procese integruoja tradicijas ir inovacijas, kurių santykis lemia vietų, bendruomenių ir žmonių tapatumą. Tradicija gali būti sąmoningai gaivinama, atkuriama, modifikuojama. Kaimą nuo miesto skiriantys bruožai bei savybės – bendrumas, panašumas, vientisumas, tradicijos tęstinumas – gali būti ne tik paveldimi, bet ir sąmoningai pasirenkami. Kiekviena vietovė yra skirtinga ir tik atsižvelgiant į jos savitumą galima sukurti natūralią įvairovę. Ypatinga atsakomybė už vykstančius pokyčius kaimo kultūriniuose kraštovaizdžiuose tenka architektams. [Iš leidinio]Reikšminiai žodžiai: Bendruomenė; Kaimo architektūra; Paveldas ir inovacija; Tapatumas; Tradicija; Community; Cultural heritage and innovation; Heritage and innovation; Identity; Rural architecture; Rural architecture, tradition; Tradition.

ENThe purpose of the article – to discuss the concepts of rural architectural traditions values regularities reasons for the change and respond to the question whether the continuity of the building tradition can give a new quality of rural architecture. Tradition and attitude toward it is changing from negation to exaltation destroying or preserving it. The XXI c. society is creating a new approach and assessment of cultural events where the tradition is perceived as an individual creative medium source. That encourages the search for new architectural solutions generating a creative continuity of local tradition. Tradition as heritage suit the dimension of authenticity which can be divided into elements necessary for the realisation of idea. It was found/determined that changes of materials and forms are going more slowly than functions and technologies. In modern concept above mentioned elements are not correlated can be separately chosen and reflect/show the individuality and identity of owner or architect. Contemporary rural architecture often no longer interfaces with the inherited tradition or embodies the original meaning of the content but reflect the innovative ideas selected and brought from elsewhere. Rural culture of continuous variation process integrates tradition and innovation what determine identity of places communities and people. Tradition can be consciously recovered reconstructed and modified. Features and characteristics distinct for village – community, similarity, integrity, continuity of tradition - not only can be inherited but also freely chosen. Each place is different and only in relation to its identity one possible to create a natural diversity. Architects have the main responsibility for the changes taking place in rural cultural landscape because the change of environment cause the change of identity of the local community. [From the publication]

• Darnios pastatų architektūros genotipas ir fenotipas / Jūratė Kamičaitytė-Virbašienė, Indrė Gražulevičiūtė-Vileniškė. Urbanistika ir architektūra. 2011, t. 35, Nr. 2, p. 82-91.
• Erdvinės lietuvių tautinio stiliaus politikos projekcijos 1918-1939 m / Vaidas Petrulis. Meno istorija ir kritika. 2008, 4, p. 35-48.
• Gyvenimo etnografija: vietos, struktūros ir laikas : besikeičianti Lietuva XX amžiuje / Auksuolė Čepaitienė. Vilnius : Lietuvos istorijos instituto leidykla, 2013. 644 p.
• Kai kurie šiuolaikinės architektūrologijos aspektai / Vladas Stauskas. Urbanistika ir architektūra. 2009, t. 33, priedas, p. 270-278.
• Kaimo politikos evoliucija / Dalia Vidickienė, Rasa Melnikienė. Vilnius : Lietuvos agrarinės ekonomikos institutas, 2014. 269 p.
• Kartotė : tradicijos sąvokos matas ir pamatas / Jurga Jonutytė. Tautosakos darbai 2010, 39, p. 36-49.
• Kultūrologijos istorija ir teorija / Antanas Andrijauskas. Vilnius : Vilniaus dailės akademijos leidykla, 2003. 634 p.
• Lietuvos architektūros istorija. 4, Lietuvos etninė architektūra nuo seniausių laikų iki 1918 m. / [sudarytoja Dalė Puodžiukienė ; mokslinė redaktorė Nijolė Lukšionytė]. Vilnius : Paveldas, 2014. 554 p.
• Lietuvos paveldosaugos idėjiniai modeliai ir jų raiška praktikoje sovietmečiu : disertacija / Salvijus Kulevičius. Vilnius, 2010. 294 p.
• Paveldosauga globaliajame pasaulyje / Rasa Čepaitienė. Vilnius : Lietuvos istorijos instituto leidykla, 2010. 375 p.
• Pirmavaizdžiai ir jų kartotė idealiųjų objektų genezėje (E.Husserlio Geometrijos pradžios interpretacija) / Dalius Jonkus. Acta Academiae Artium Vilnensis 2005, t. 38, p. 7-19.
• Tradicija ir inovacija modernybės ir postmodernybės požiūriu / Bronislovas Kuzmickas. Logos (Vilnius). 2011, 67, p. 6-15.
• Tradicijos sampratos šiuolaikinėje Lietuvoje / Rasa Paukštytė-Šaknienė. Lituanistica. 2012, Nr. 2, p. 206-217.
• Žemės prasmėvaizdis ir "pasiklydusio valstiečio" kolizija / Edvardas Čiuldė. Kultūros barai. 2013, Nr. 12, p. 18-21, 95.