Miestas kaip spąstai: apie normas ir laisves, kuriant miesto architektūrą

LTStraipsnyje nagrinėjamas architektūros kūrimas mieste, dichotomija tarp miesto, kaip gyvenimo terpės, normiškumo ir architektūros, kaip meninės kūrybos, laisvės. Bendrajame teisiniame šiuolaikinio miesto ir architektūros kokybės kontekste siekiama išsiaiškinti du miesto formos požiūriu esminius dalykus: pirma, kiek ir kaip turėtų būti reglamentuojama miesto architektūra, antra, kaip architektūros vertinimo tikslais reikėtų įnorminti jos kokybę. Žmogaus gyvenamoji terpė, ypač miestai, yra gyvybiškai svarbūs visuomenių kultūrai ir visai žmogaus būčiai bei (iš)gyvenimui. Dabartinėje antropoceno epochoje miestų forma yra viešasis gėris, kuriam puoselėti kuriami įstatymai, steigiamos institucijos, užtikrinamas visuomenės dalyvavimas. Šiuo požiūriu architektūra yra priemonė miesto terpei formuoti, o statiniai – terpės ląstelės, vertinamos pagal gyvenamosios aplinkos kokybės kriterijus. Kita vertus, architektūra priklauso menams, šiuolaikiniai jos kūrėjai siekia modernybės suformuotos menininko kūrybinės laisvės, o meniniai-estetiniai kriterijai, pagal kuriuos vertinami architektūros meno kūriniai, negali būti sutapdinami su lyginamaisiais kiekybiniais architektūros kokybės rodikliais. Dėl nuolatinės dichotomijos tarp miesto terpės diktato architektūrai ir meno autonomiškumo architektas, kurdamas mieste, dažnai pradeda tarp jų rinktis, taip patekdamas į vertybinius spąstus. Panašių prieštarų kyla ir reglamentuojant bei vertinant miesto architektūros kokybę.Miestų formavimo reglamentai yra visuomeninio susitarimo dalykas – politinis sprendimas. Jų tinkamumą lemia keli veiksniai. Pirma, pagrįstumas miesto formos matricos, charakterio ir kaitybos paradigmų identifikavimu. Antra, formos siekiamybės išankstinis įteisinimas. Trečia, konkrečiai ir tiksliai įnorminti miesto matricos standartai; šie reglamentai negali būti migloti arba „kiauri“, kad jais nebūtų manipuliuojama. Ketvirta, atsisakymas „lopyti“ įstatymų spragas valdžios institucijų ad hoc nurodymais, nes nuomonės nėra įstatymai. Praktikoje visa tai priklauso nuo miesto valdžios ideologinių nuostatų (totalitarinių, neoliberaliųjų, socialinių demokratinių) ir (arba) jos pragmatinio aktyvumo įteisinant miesto formavimą. Šiame kontekste analizuodama Lietuvos miestų formos reglamentavimą, autorė daro išvadą, kad jis neretai skatina chaotišką miestų raidą. Identifikuojamos pagrindinės priežastys, ypatumai, pateikiama siūlymų Lietuvos miesto formavimo teisei gerinti. Miesto architektūros kokybės atveju siūloma sugrupuoti rodiklius į miesto terpės ir architektūros meno, drauge įteisinant skirtingus vertinimo mechanizmus ir teisinę vertintojų atsakomybę. [Iš leidinio]Reikšminiai žodžiai: Architektūra; Architektūros kokybė; Estetinė ir meninė vertė; Gyvenimo kokybė; Gyvenimo kokybės rodikliai; Kultūros ekologija; Kultūros paveldas; Miesto morfologija; Miesto terpė; Miestų planavimas; Reglamentavimas; Viešasis gėris; Aesthetic and artistic value; Architectural quality; Architecture; Cultural ecology; Cultural heritage; Living quality indicators; Public good; Quality of life; Regulation; Town planning; Urban environment; Urban morphology; Urban planning.

ENThe author analyses creation of urban architecture, and a dichotomy between the normativity of urban environment and the freedom of artistic creativity in architecture. Based on general context of urban legislation, she investigates to what extent should urban architecture be regulated and how architectural quality would be standardized for in order to evaluate artistic and aesthetic aspects of architectural creations. Human living environment, especially urban, is vital to the cultures of societies and the overall human existence. In our Anthropocene era an urban form is the public good, fostered by special laws, and public bodies, and by ensuring public participation. In this regard, architecture is a means for shaping the urban environment; individual buildings being the cells of this environment, and evaluated according to the criteria of its quality. On the other hand, architecture is one of the Arts; architects are artists, seeking for creative freedom that is rooted in the Modernity, therefor artistic and aesthetic criteria of its evaluation should not be identified with comparative quantitative indicators of architectural quality. Due to this dichotomy it happen that architect, who is building in the city, or the public authorities fall into the trap of values. The author identifies and compares legal specificities of urban form regulations in totalitarian, neoliberal, and democratic systems in general, and in Lithuania in special, suggesting some amendments to the national legislation, including indicators of the ‘architectural quality’ as applied to urban environment. [From the publication]