Harmoningos architektūrinės aplinkos kūrimo teisinės prielaidos

LTStraipsnyje nagrinėjama, kaip turi būti struktūruojama teritorinio planavimo dokumentų reglamentinė informacija, kad, pertvarkant architektūrinę aplinką, leistų atsižvelgti į vietovėje istoriškai susiklosčiusius urbanistinius architektūrinius ypatumus, gyvensenos modelius ir kartu užtikrintų dabartinių vietovės gyventojų gyvensenos modelių sklaidą kuriant naują vietovės tapatumą, derantį su jau susiklosčiusiu. Problemų, kuriant kokybišką architektūrinę aplinką, būtų mažiau, jeigu greta prieigos „iš viršaus žemyn“ (top-down) vietiniu lygmeniu būtų sudarytos sąlygos reglamenuojant aktyviau reikštis principui „iš apačios aukštyn“ (bottom-up) ir reguliuojant būtų siekiama palikti daugiau laisvos iniciatyvos tam, kas nedraudžiama. Būtina ne tik, kaip priimta, nurodyti aplinkai ir statinių architektūros kokybei keliamus standartinius reikalavimus, bet ir sudaryti sąlygas kai kuriems fenomenologiškai grįstiems reikalavimams dinamiškai nustatyti vykstant projektinei veiklai. Atsižvelgiant į tokias sąlygas, architektūros kokybės kriterijus galima būtų formuluoti situatyviai, ad hoc, spontaniškai, netiesiogiai, tam pasinaudojant tiek žiniomis, kurios socialinėje plotmėje figūruoja prieš projektavimo pradžią, tiek žiniomis, išryškėjančiomis projekto rengimo metu ir pagal aiškias „žaidimo taisykles“ aukštos kompetencijos projektuotojams vykdant „vidinę ekspertizę“. Prie tokių žinių, figūruojančių socialinėje erdvėje, netiesiogiai argumentuojančių ir leidžiančių aktualizuoti pagrįstus svarstymus apie architektūros kokybę ir veikiančių iš esmės bottom-up principu, priskirtinos žinios, figūruojančios kaip specifiniai „supratimo įtaisai“, arba, pasiskolinant filosofo M. Mamardašvili terminą, kaip protingieji kūnai. [...]. [Iš leidinio]Reikšminiai žodžiai: Harmoninga architektūrinė aplinka; Kultūrinis tapatumas; Kultūros paveldo apsauga; Mitologinis naratyvas; Teritorijų planavimo teisinis reguliavimas; Vietovės kultūrinis tapatumas; „iš apačios aukštyn“ (bottom-up) principas; Cultural identity; Harmonious architectural environment; Legal regulation of spatial planning; Local cultural identity; Mythological narrative; Protection of cultural heritage; The bottom-up principle.

ENIn planning practice of all scales (strategic, regional, local) it is usual that the knowledge representing socially important requirements is shaped as set of planning standards defined on the base of top-down approach. The creation of highquality architectural environment would have less problems if, on the local level, the bottom-up principle, now rarely applied, would be widespread at a greater degree. Local-level territorial planning and building design should focus more on key metaprinciple, having proscriptive character (definition of what is legally not allowed). It means more freedom is left for issues that are not prohibited. Prohibitions have to function on meta-level, they have to present archetypically based holistic features not related with any artistic, stylistic aspects – the latter belong exclusively to the realm of architect‘s responsibility. On the other hand prescriptive requirements have to be suitable not only for formulating descriptive standards for quality of environment and architectural objects. However certain threats for locality‘s cultural identity can arise because of absolute character of such definitions. Therefore the possibility allowing to formulate some phenomenologically based requirements in the course of the project work should be left open. Thanks to such conditions, architectural quality criteria can be formulated by situation, ad hoc, spontaneously, indirectly. In this case two types of knowledge are being involved: the knowledge which appears in the social context before the beginning of design, as well as the knowledge, which is highlighted in process of preparation of the project. It happens thanks to the creative efforts of designers with a high competence acting under explicitly presented “rules of the game” without advices and instructions of so called experts. [...]. [From the publication]

• Kultūrinių archetipų recepcija planuojant urbanistinę renovaciją / Vytautas Petrušonis. Urbanistika ir architektūra. 2011, t. 35, Nr. 4, p. 260-266.
• Kultūros paveldo vertinimo metodologinės perspektyvos bendrųjų mokslinių paradigmų kaitos kontekste / Vytautas Petrušonis. Journal of architecture and urbanism. 2012, Vol. 36, no. 1, p. 1-8.
• Vietovės kultūrinio tapatumo subjektinis substratas / Vytautas Petrušonis. Urbanistika ir architektūra. 2002, t. 26, Nr. 1, p. 18-36.