Vaizduotės žaidimas tarp idėjos, teksto, vaizdo ir žiūrovo

LTKaip idėja tampa kūriniu? Kuo skiriasi užrašyta idėja (teksto) nuo įvaizdintos idėjos (meno kūrinio)? Gal kūrinys turi savo kalbą, kuri ne visada sutampa su autoriaus pasakojimu? Ar skirtingos dailininko ir žiūrovo patirtys nepradangina paveikslo galimybių kurti savą istoriją? Gal idėją galima sulyginti su žaidimu ar pasaka? Kur slypi jos pagrindas? Pirmi du straipsnio skyriai yra apie mano autorinę darbų parodą Me(a)no žaidimai (2014 02 26 – 03 18, galerija „Meno niša“, Vilnius), kurią pasitelkdama bandau atsakyti į aukščiau minėtus klausimus, po parodoje pristatytų kūrinių analizės keliu klausimą: kas paskatino parašyti du galimus tapybos kūrinių „skaitymo“ scenarijus? Žaidimas teksto ir vaizdo dėka perteikia dar neišreikštą, beformę ir kintančią idėją. Žaisdami bandome pagal savo kultūros suvokimą rasti jai formą, tačiau bet kokia išraiška yra ir ribojimas, tad išreikšta idėja neišvengiamai redukuojama. Įgavusi formą, idėja tampa autoriaus artikuliacija, bet jos perskaityme išlieka individualios improvizacijos galimybė. Taip parodomas tik išeities taškas – kaleidoskopo skylutė, pro kurią žiūrima į paveikslą. Žiūros laukas nėra apribotas, nes kiekvienas į kaleidoskopą įkritęs spalvotas stiklas sudaro vis naujus derinius, kurie yra mūsų pačių fantazija. Tad kiekvieną vaizdą sąlygoja ir paveikslo duotybė, ir asmeniška žiūra. [Iš leidinio]Reikšminiai žodžiai: Tapyba; Kalba; Mitas; Pasaka; Žaidimas; Idėja; Žiūrovas; Painting; Language; Myth; Fairy-tale; Game; Idea; Spectator.

ENHow does an idea become a text or a piece of art? What is the difference between a written idea and an imagined idea? Maybe a work has a form that does not always coincide with the author’s story? Is the potential of a painting to individually create a story retained, and does it not disappear due to a different experience? Maybe an idea can be compared to a game or a fairy-tale? Where is the basis of an idea? To answer these questions I will use my exhibition "My games - Art games" (26 February – 18 March 2014, Meno niša Gallery, Vilnius) and its form of presentation - the spectator is presented with two versions of how to understand the artworks. The game conveys a silent, formless and evolving idea. In this game, we try to find a form referring to our cultural perceptions; however, any expression is restrictive, and thus, the expressed idea is reduced. When the form is achieved, the idea becomes the author’s articulation; and yet, the way you read it retains the possibility of individual improvisation. In this way, only a starting point is revealed – a kaleidoscopic eyehole through which we watch. The field of vision is not limited because every colourful glass that falls into the kaleidoscope forms new combinations, which are part of our own fantasy. This improvisation is influenced by an individual view – imagination. A painted image houses fiction in the spectator’s body. Since imagination does not exist anywhere else except the body, the spectator becomes a live continuation of the view. The continuity between the viewer and the artwork helps to create infinite references of art – hidden faces or background levelling. Conversely, realistic spontaneous facial expressions (for example, laughter) "mortifies" life, since the time spent painting cannot be instantaneous like in a photograph, and the more references to a long painting process are given, the more this expression looks unnatural – dead. [From the publication]