Rašomosios anglų kalbos ugdymo perspektyvos

LTŠiuo motu rašymo, kaip kūrybinės veiklos, mokymui turi būti skiriamas ypatingas dėmesys. Universitetinis lavinimas turėtų garantuoti visapusišką rašymo mokymo programą kalbų mokymo procese. Į rašymo mokymą būtina pažvelgti plačiu aspektu, įvertinant rašytinės ir šnekamosios kalbos ypatumus, rašinio mokymo aktualumą šiandieniniame pasaulyje, rašinio mokymo proceso sudėtingumą ir ilgalaikiškumą, rašinių klasifikavimo principus bei įvairią rašinio sampratą. Užsienio kalbų mokymo (-si) procese ypač svarbi gimtosios kalbos įtaka bei turimi rašymo įgūdžiai ir patirtis. Įvairių rašymo mokymo etapų metu turi būti akcentuojama teigiama gimtosios ir užsienio kalbų sąveika. Siekdamas suformuoti tvirtus rašymo (plačiąja prasme) įgūdžius, užsienio kalbų dėstytojas turėtų naudoti įvairius mokymo metodus, nepamiršdamas pagrindinio tikslo — studentų rašymo įgūdžių stiprinimo. Teigiama motyvacija bei reguliarus įvairių rašymo užduočių atlikimas neabejotinai leis pasiekti aukštos rašymo kultūros gimtąja ir užsienio kalbomis. Pastaraisiais metais itin suaktyvėjęs anglų kalbos vartojimo poreikis skatina naujai įvertinti anglų kalbos dėstymo tikslus bei metodus, taikytinus įvairiose Lietuvos institucijose. Anglų kalbos vaidmuo pasauliniu mastu įgalina anglų kalbos mokytojus ir dėstytojus ieškoti naujų šios kalbos dėstymo būdų. Kaip žinoma, „anglų kalba kaip pirmąja kalbama daugiau nei keturiasdešimtyje šalių, o kaip antrąja — daugiau nei penkiasdešimt penkiose šalyse, taigi kalba vystosi vis didėjančia trajektorija" [Graddol D., 2001, 47]. Deja, dabartinė situacija, atsispindinti Lietuvos bendrojo lavinimo mokyklų programose bei standartuose ir aukštųjų mokyklų dėstymo turinyje, nerodo prioritetinių anglų kalbos dėstymo krypčių.Tai geriausiai matyti iš anglų kalbos mokymui naudojamų metodinių priemonių apžvalgos. Pasirenkamų vadovėlių įvairovė kartoja susiklosčiusią situaciją daugelyje pasaulio šalių: nesubalansuota gausybė užsienyje leistų mokymo priemonių ir nacionalinių atitikmenų trūkumas. Tad neišvengiamai susiduriama su užsienio kalbų dėstymo programų ir realios situacijos neatitikimu: užsienyje leisti vadovėliai neatspindi tautinių interesų, neįvertina gimtosios kalbos įtakos ir besimokančiųjų lingvistinės kompetencijos. Užsienio kalbų mokytojai ir dėstytojai neįpareigojami gretinti užsienio kalbas su gimtąja ar įvertinti kalbų interferencijos ir transpozicijos klausimus. Dažnai pasitenkinama fragmentiškais atsakymais, fragmentiškų užduočių atlikimu, — tai itin populiaru šiandieniniame užsienio kalbų mokymo procese [Žindžiuvienė L, Tuomaitė V., 2002, 37]. Rašydami užsienio kalba, studentai dažnai išreiškia tik atskiras mintis ar minčių nuotrupas, negeba minties išplėtoti ar jos susieti su kita mintimi. Vadinasi, rašiniai tampa tik atskirų fragmentų rinkiniais, kurių mintys neišplėtotos, sakiniai nebaigti, logiškai nenuoseklūs. Taigi rašymo įgūdžių trūkumą sąlygoja ir technikos amžius, užsienio kalbų mokymui skirti užsienyje leisti vadovėliai, kuriuose užduočių pagrindą sudaro „fragmentiška veikla" [Barzun J., 1991, 29] bei pačių studentų neigiamas požiūris į daug laiko užimančią, mąstymo ir susikaupimo reikalaujančią rašymo veiklą. Užsienio kalbų dėstytojų uždavinys — užpildyti susidariusią spragą ir daugiau rūpintis rašymo įgūdžių lavinimu. [Iš teksto, p. 301-302]Reikšminiai žodžiai: Rašomoji anglų kalba; Rašomosios anglų kalbos ugdymas; Rašytinių tekstų klasifikavimas; Rašytinių tekstų rūšys, rašymo kompetencija; Užsienio kalba; Classification of written texts; Competence of writing; English Writing; Foreign language; Types of wtitten texts; Writing English Education.