LTTeatras yra bendruomeninė ir socialinė institucija, įtvirtinanti tam tikras sociopolitines vertybes. Vis dėlto XX a. pab. teatras atsisakė ambicijų kultūrinėmis priemonėmis siekti socialinių pokyčių. Pastarojo dešimtmečio Lietuvos teatro raidoje matyti nenoras įsitraukti į kritines diskusijas apie socialinę ir politinę situaciją. Nedaugelis spektaklių kritiškai žvelgia į supančią socialinę tikrovę, pasižymi pasipriešinimo turiniu ar politinės sąmonės ugdymu. Tačiau politinio pobūdžio sąvokos neišnyko iš šiuolaikinio teatro – egzistuoja sudėtingoje reprezentacinėje matricoje, siejančioje tikrovę ir fikciją. Straipsnyje siekiama apibrėžti strategijas, kurias pasitelkia šiuolaikinis Lietuvos teatras, apimdamas politiškumo temą. Darbe neapsiribojama politinio turinio kūriniais. Svarstomi politiškumo paradoksai, Lietuvos teatro nesugebėjimas apibrėžti savo vaidmenį kintančioje tikrovėje. Sovietinės okupacijos sąlygomis Lietuvos teatras suformavo metaforinę ezopinę kalbą, leidžiančią kritikuoti ideologinį priešą. Pasikeitus socialinei ir politinei situacijai, teatras pasuko link kūrybinės vaizduotės ir simbolinio teatrališkumo. Šiuolaikinis teatras mokosi tyrinėti kanonines reprezentacijas ir keisti dominuojančius tikrovės suvokimo būdus. Straipsnyje sutelkiamas dėmesys į kanoninį kontrdiskursą. Išvadose teigiama, kad šiuolaikiniame Lietuvos teatre politiškumas įsišaknija vaizdiniuose ir tekstiniuose efektuose, perskaitymo strategijose, kultūrinių ar politinių autoritetų kvestionavime. Abejojama, ar dekonstravimo strategijos yra veiksmingos socialine prasme.Reikšminiai žodžiai: E. Nekrošius; G. Varnas; J. Vaitkus, J. Jurašas; Kanonas; Lietuvos teatras; Politinis teatras; Politiškas; Teatrališkas; Šiuolaikinis Lietuvos teatras; Canon; Contemporary Lithuanian theater; E. Nekrošius; G. Varnas; J. Vaitkus, J. Jurašas; Lithuanian theater; Political; Political theatre; Theatrical.