Gintaro Didžiapetrio kūriniai veikėjo-tinklo teorijos ir tinklų estetikos perspektyvoje

LTStraipsnyje analizuojami Gintaro Didžiapetrio kūriniai: paskutinioji videodarbų trilogijos dalis „Tranzitas“ (2012) ir vadinamieji „atviri failai“ („Kompasas“, „Spalva ir prietaisas“ ir kt., 2010-2012). Daroma prielaida, jog socialinių mokslų kompetencijoje esanti veikėjo-tinklo teorija (Bruno Latouras) yra produktyvus kontekstas analizuoti videodarbus, pasižyminčius savita raiška ir struktūra, tuo tarpu veikėjo-tinklo teorijos principų palaikoma tinklų estetika (Davidas Joselitas) koresponduoja su nekonvencionaliu atviro failo buvimo būdu ir yra vaisinga prieiga kūrinio steigiamam ypatingam recepcijos modusui atskleisti. Teigiama, kad menininkas reaguoja į esminius šiuolaikinės realybės ypatumus – technologinę, informacinę, mokslinę pažangą ir jos produktus – juos aktualizuoja sumontuodamas miestų ir jų technologinių bei ekonominių gyvenimų asambliažus, regimus videodarbų trilogijoje („Optiniai įvykiai“, 2010, „Bizantinė vieta“, 2011, „Tranzitas“, 2012). Tokių darbų, tarp kurių, autorės nuomone, yra videodarbų trilogija, analizė ir interpretacija provokuoja kreipti žvilgsnį ne į meno ikonografijos, meno institucijų politikos ar kitus menotyrai įprastus kontekstus, bet į gretimas mokslo disciplinas, tokias kaip sociologija ar mokslo studijos, ir skatina manyti, jog būtent pastarosios tampa G. Didžiapetrio mąstymo apie pasaulį referentu ir, atitinkamai, vaisingu menininko kūrinių suvokimo kontekstu. Videodarbo „Tranzitas“ analizė ir interpretacija veikėjo-tinklo teorijos kontekste atskleidžia metonimišką, nemetaforišką meno kūrinio ir pasaulio ryšį menininko kūryboje.Be to, „atvirųjų failų“ serijos darbai atsiveria kaip tinklas, kuris „išranda formas ir struktūras, kurių tikslas yra pademonstruoti, jog kartą patekęs į tinklą, objektas niekada negali būti iki galo nuslopintas, tik pajungtas skirtingoms materialioms būsenoms ir cirkuliacijos greičiams“ (Davidas Joselitas). Čia gamybos, platinimo ir meno kūrinio priėmimo sąlygos prisideda prie reikšmės sukūrimo (o ne tiesiog perdavimo ar liudijimo). G. Didžiapetrio atvirą failą reikėtų suvokti ne kaip vienetinį objektą su fiksuota prasme, bet kaip „formatą“, kurio esminė charakteristika yra vaizdo cirkuliacijos galimybės, jo tranzityvumas. Tvirtinama, jog šių meno kūrinių galia reziduoja jų potenciale kritiškai dalyvauti neoliberalios meno rinkos ekonomikos mechanizme, palaikant anti-konkretumo poziciją. [parengta pagal anglišką santrauką]Reikšminiai žodžiai: Veikėjo-tinklo teorija; Tinklai; Tinklų estetika; Atviras failas; Gintaras Didžiapetris; Davidas Joselitas; Bruno Latouras; Actor-network theory; Networks; Network aesthetics; Open file; Gintaras Didžiapetris; David Joselit; Bruno Latour.

ENIn this article I analyse the artworks of Gintaras Didžiapetris: the last part of his video trilogy, "Transit" (2012), as well as his so-called ‘open file’ series ("Compass, Colour and Device", and others; 2010-2012). Given the specificity of expression and the structure of these artworks, actor-network theory (Bruno Latour) and the domain of network aesthetics (David Joselit), which, on its own part, draws on the principles of actor-network theory, proves to be a productive context for their analysis. I regard Didžiapetris as reacting to the essential factors of contemporary reality – technological, informational, and scientific progress as well as their products – and actualising them by making assemblages of cities and their technological and economical lives, as we can see in his video trilogy ("Optical Events", 2010, "Byzantine Place", 2011, Transit 2012). It can be argued that, in our attempts to analyse and interpret Didžiapetris’ works such as the aforementioned video trilogy, we can relieve ourselves from the necessity to dwell on art iconography, institutional politics of art, or other established contexts of art criticism, and focus on a provocative interdisciplinary relations with the fields of sociology or science studies instead. I would argue that it is precisely the latter approach that relates to how Didžiapetris thinks about the world, and, at the same time, it provides us with the productive context to understand his artworks. The analysis and interpretation of "Transit" (2012) in the context of actor-network theory reveals a metonymical, nonmetaphorical relation between the world and the artwork. Moreover, works of the ‘open file’ series disclose themselves as a network, which is constituted of different but creatively coexisting formats (or non-formats) with the variety between their rates and ways of circulation.Here, the conditions of production, distribution, and reception of an artwork contribute to the creation of meaning (instead of simply transmitting or testifying it). Within this mental framework, I interpret "open file" not as a singular object with a fixed meaning, but as a "format" which is characterised by the possibilities of visual circulation and transitivity. I claim that the power of these artworks resides in their potential to participate critically in the mechanism of neoliberal art market economy by maintaining their position of anti-reification. [From the publication]