LTDarbe nagrinėjamas lietuviškų žodžių „svečias“ ir „viešnia“ supletyvizmas ir jo atsiradimo galimas aiškinimas. Teigiama, kad šių daiktavardžių porų supletyvinės formos neretai atspindi senesnę kalbos stadiją. Pažymima, kad esama aiškaus, nors ir neabsoliutaus, ryšio tarp morfologinių raiškos priemonių ir semantinių klasių. Supletyvinės formos indogermanų kalbų grupėse pasirodo daugiausia įvardinant gyvūnus ir giminystės ryšius, o moteriškos giminės sudarymas prijungiant priesagą plačiai paplitęs visose semantinėse klasėse. Pažymima, kad indogermanų kalbų grupėje yra taisyklė, kad socialumo sritį įvardinančiuose žodžiuose beveik nepasitaiko supletyvinių formų. Atkreipiamas dėmesys, kad iš šios bendros taisyklės iškrinta lietuvių kalboje įprastas supletyvinis darinys „svečias/viešnia“. Teigiama, kad supletyvinis santykis, pasirodantis lietuvių kalboje tarp vyriškosios giminės žodžio „svečias“ ir moteriškosios „viešnia“, yra galutinis ilgos kalbos raidos produktas, kurio pradžią ir tarpines raidos pakopas galima šiek tiek atsekti lyginamaisiais metodais, bet visi teiginiai vis dėlto tegali likti hipotetiniai. Pažymima, kad ištyrus baltų kalbų duomenis, paaiškėja, kad šis supletyvizmas turi būti analizuojamas kaip naujinys ir būtent kaip dvigubas naujinys. Konstatuojama, kad moteriška forma „viešnia“ yra baltų kalboms bendra inovacija, tarnavusi tam, kad būtų kompensuotas žodžio svečias – „ghostis“ - defektyvumas, t. y. kai kurių formų trūkumas, o vyriškoji forma ‚svečias“ laikytina lietuviškuoju indogermaniškojo „ghostis“ atitikmeniu.Reikšminiai žodžiai: Baltų kalbos; Daryba; Etimologija; Formantas; Indoeuropiečių kalbos; Išimtis; Lietuvių svečias/viešnia; Mobilieji daiktavardžiai; Sufiksacija; Supletyvizmas; Baltic Languages; Etymology; Exception; Formant; Formation; Indo-European languages; Lithauen svečias/viešnia; Substantiva mobilia; Suffixation; Suppletion.