LTŠiuolaikinėje lietuvių muzikos panoramoje tyrinėtojai atranda įvairių kompozitorių aljansų, sudarančių geometrines figūras. Kaip pavyzdį galima paminėti B. Kutavičiaus, F. Bajoro ir O. Balakausko trikampį, siejamą su pasipriešinimu sovietinio meno niūrumui. Technologinių paieškų, savitos mąstysenos, kūrybinių polėkių požiūriu šiuolaikinės Lietuvos muzikos paveiksle išsiskiria kitas trejetas – R. Kabelis, Š. Nakas ir R. Mažulis. Jiems būdingas analitinis kompozicijos metodų pobūdis, mikrodimensinių struktūrų panaudojimas ir selektyvus požiūris į muzikinę praeitį. Straipsnyje analizuojama Ryčio Mažulio kūryba, kuri įsitvirtino kaip savarankiškas ir gana radikalus reiškinys lietuviškos muzikos kontekste. Jo partitūros dažnai atspindi trijų matmenų diafragminių mikrostruktūrų konstrukcijas. Jų koncepcinę struktūrą galima analizuoti kaip skirtingų garso modeliavimo strategijų, technologijų ir filosofijos jungtį. R. Mažulio partitūros taip pat atskleidžia jo muzikinės aplinkos (J. des Preso, J. Ockeghemo, O. Messiaeno, C. Nancarrowo, S. Fominos ir A. Lucierio) kontekstą, naujas teorines ir kompozicines idėjas. Sutelkdama dėmesį į R. Mažulio pastarojo dešimtmečio mikrodimensines kompozicijas, autorė siekia atskleisti technologinio išradingumo raišką ir atsaką į kitų kompozitorių propaguojamas idėjas. Aptariami R. Mažulio kūrybos teoriniai ir kompoziciniai kontekstai, taip pat jo kūriniams būdinga garsų mikroskopija, kanono struktūra, komponavimo technika.Reikšminiai žodžiai: Garso struktūros; Kūryba; Lietuvos kompozitoriai; Mažulis; Menzūrinė technika; Mikrointervalai; Mikrostruktūros; Rytis Mažulis; Creation; Lithuanian composers; Mažulis; Mensurations; Microintervals; Microstructures; Rytis Mažulis; Sound structures.