Žydintys metų laikai, tilpę riešuto kevale

LTLiudvikas Rėza, versdamas K. Donelaičio „Metus“, kiekvieną kūrėjo žodį pažino iš pačių gelmių, natūraliai suaugo su jo iškeltomis vertybėmis ir idėjomis. Būdamas taurus to krašto patriotas, gerai suprato Poeto tikslus ir motyvus. Tai gerai matyti analizuojamoje Rėzos dedikacijoje vokiečių baronui Vilhelmui fon Humboltui, išspausdintoje vienoje iš garsiausių visų laikų lietuviškų knygų (1818) tituliniame lape. Rėza siekė pristatyti dedikatui ir vokiškai skaitančiai Europos šviesuomenei pasigėrėjimą keliančios genties, kuri žydi prie Nemuno švento, gyvenimo vaizdelį. Skausmingaijausdamas artėjantį lietuvių genties irjos kalbos žlugimą, Rėza sąmoningai praleido ir neminėjo būrų vargų ir rūpesčių. Donelaičio „Metų“ veikėjų gyvenimas dedikacijoje pakylėtai šviesus ir žydintis: patriarchaliniai papročiai tyri, šeimos padorios, darbščios, nesugadintos, nors neturtingi, vyžoti, po kukliu šiaudiniu stogu jie laimingi, moka švęsti ir džiaugtis gyvenimu. Dedikacija – idiliška Prūsijos lietuvių sodžiaus miniatiūra, apie kurią galima sakyti, kad tai glaustai tarsi riešuto kevale sutalpinta lietuviška „Iliada“. Didžiausias Rėzos nuopelnas, kad jis XIX a. pradžioje pirmas pastebėjo ir viešai parodė, kokią neįkainojamą reikšmę turi Donelaičio „Žydintys metų laikai“, leidžiantys Romintos slėnio lietuviams išlikti tvariems su sodria senųjų leitonų kalba, dvasine kultūra, viežlybais papročiais ir tradicijomis. XIX a. pabaigajau žymi visišką lietuvininkų genties saulėlydį. Tai gerai atspindi Tecnerio pasakytas „Prologas prie paminklinio akmens Lazdynėliuose“.Kalba pradedama tylos sustingdytos Poeto girios žiemos metafora, o baigiama pavasario šventės prisiminimu – džiugiu Donelaičio vilties ir svajų simboliu: tuo, ką dvasios akimis tautoje regėjo ir įamžino poetų karalius „Metuose“ ir ką žydėjimo metafora meistriškai perteikė Rėza analizuojamoje dedikacijoje. [Iš leidinio]Reikšminiai žodžiai: Dedikacija; Francas Oskaras Tecneris; Idilė; Kristijonas Donelaitis; Liudvikas Rėza; Vilhelmas fon Humboltas; Dedication; Franz Tetzner; Humboldt; Idyl; Idyll; Kristijonas Donelaitis; Ludwig Rhesa; Wilhelm von; Wilhelm von Humboldt.

ENWhen Ludwig Rhesa was translating Donelaitis' "The Seasons", he managed to understand the depth of every word and fathomed the values and ideas of the Poet. As a noble patriot of that country himself, he was able to fully understand the Poet's goals and motives. It can be clearly seen from the analysed dedication to a German baron Wilhelm von Humboldt published by Rhesa on the title page of one of the most famous Lithuanian books of all times (1818). Rhesa was aiming to present a life scene of "an admirable tribe flourishing on the banks of the sacred Nemunas" to the honourable dedicatee and German-speaking European public. Painfully sensing the approaching decline of the Lithuanian tribe and its language, Rhesa consciously omitted mentioning the troubles and worries of serfs. The life of the characters of Donelaitis' "The Seasons" in the dedication is elated and flourishing: patriarchai customs are pure, families are decent, hard-working and unspoiled, although poor, in bast-shoes and under a thatched roof, they are happy and know how to celebrate and enjoy life. This dedication is an idyllic miniature of a Lithuanian village in Prussia, a concise Lithuanian "Illiad" as if contained in a nutshell. In the early 19th century Rhesa was the first to notice and demonstrate to the public the significance of Donelaitis' "Flourishing Seasons" which allowed the Lithuanians of Rominta valley to preserve the old Leitonian language, spiritual cuture, decent customs and traditions. The late 19th century already marks a complete decline of Prussian Lithuanian tribe. It is well represented by Tetzner's "Prologue delivered at the memorial stone in Lazdynėliai".The speech starts with a metaphor of the Poet's forest frozen by silence in winter and ends with a memory of spring festival, a joyful symbol of Donelaitis' hopes and dreams which the king of poets saw through his mind's eyes in the youth of the nation and immortalized in "The Seasons" and what Rhesa masterfully rendered through the metaphor of flourishing in the analysed dedication. [From the publication]