Žiemos spalvos ir "liturgija" Georgo Traklio, Paulio Celano, Alfonso Nykos-Niliūno, Henriko Nagio, Liūnės Sutemos poezijoje (žodžio, Dievo ir savęs paieškos)

LTPirminis impulsas tyrimui - A. Nykos-Niliūno „žiemos teologija“ ir kiti poetiniai šio metų laiko vaizdiniai, intensyvus „aš“ santykis su šiuo metų laiku žemininko kūryboje. Nagrinėjant sniego ir kitus žiemos motyvus H. Nagio bei Liūnės sutemos poezijoje, straipsnyje ieškoma ir platesnio poetinio šio metų laiko konteksto, atliekama lyginamoji analizė įtraukiant G. Traklio ir P. Celano kūrybą. Lyginamajai analizei paskatų teikia lietuviškoji vokiečių kalba rašiusių autorių recepcija, aptariamus tekstus suartinantis idėjinis ir poetinis, istorinis ir estetinis bendrumas. Ekspresionizmo teorinis pagrindas (negatyvioji teologija, individualus tikrovės perkūrimas, lyrinio subjekto išaukštinimas ir kitos idėjos) straipsnyje papildomas tylėjimo estetika poezijoje. Tyla kaip motyvas yra varijuojama ne viename aptariamame tekste ir iškyla kaip tam tikro žodžio sąstingio,jo nebuvimo, kalbos, žmogaus ar žvėries metafora. Ryškus žiemos vaizdų vizualumas nagrinėjamas išryškinantjuodos bei raudonos spalvos semantiką, kontrastų vaidmenį perteikiant istorijos ir egzistencijos, mirties ir nebūties patirtis. Žiemos poezijoje pasikartoja mirties patirtį išreiškiantis medžioklės motyvas, simbolinę prasmę turintys žvėrių ir paukščių vaizdiniai. Viena svarbiausių realijų, būties forma ir net savotiškas subjektas vizualiai ryškioje žiemos poezijoje yra kalba, žodis. Kita svarbi autorius suartinanti linija yra žiemos laiko sąsaja su liturginiu Kalėdų laiku, apskritai religinių tiesų interpretacija šio metų laiko irjo erdvės poezijoje. Su žiema ir tokiais konkrečiais elementais kaip sniego apsunkintas judėjimas išryškėja ribinės savęs ir Dievo pažinimo patirtys, egzistencinės šventumo stokos būsenos.Taigi žiema, būdama itin svarbiu nagrinėjamos kūrybos laiko bei erdvės elementu, išryškina aptariamų autorių sąsajas, leidžia geriau suprasti semantines ir poetinesjų dominantes. [Iš leidinio]Reikšminiai žodžiai: Balta; Juoda; Kalėdos; Poezija; Sniegas; Teologija; Žiema; Black; Christmas; Poetry; Snow; Theology; White; Winter.

ENThe first impulse for the investigation is "Winter Theology" by A. Nyka-Niliūnas and other poetic images of this season and the intensive relationship of "I" with this season in the works of the author. In the present article there is a wider poetic context of this season being searched and a comparative analysis is conducted including the works of G. Traki and P. Celan while analysing snow and other motives in H. Nagys and Liūnė Sutema's poetry. Comparative analysis is encouraged by the Lithuanian reception of the authors who wrote in German, as well as the ideological and poetic, historic and aesthetic community that make the discussed texts closer. The theoretical basis of expressionism in the article (negative theology, individual recreation of reality, the exaltation of the lyric subject and other ideas) is supplemented with the aesthetics of silence in the poetry. Silence as a motive is varied in several discussed contexts and it arises as a metaphor of a certain stagnation of a word, its absence, the language, the person or the animal. A bright visuality of winter images is analysed by highlighting the semantics of black and red and the role of contrasts is conveyed by the experience of history and existence, death and non-existence. The motive of hunting expressing the experience of death and the images of animals and birds having symbolic meanings repeat in winter poetry. One of the most important realia, the form of being and even the particular subject in the visually bright winter poetry is the language, the word. The poets become closer by the non-existence of word, language and silence expressed by winter images. Another important line uniting the authors is the connection of winter time with the liturgical Christmas time and in general the interpretation of religious truths in the poetry of time and its space of this season.The marginai experiences of the knowledge of oneself and God and the existential conditions of the lack of sanctity emerge because of winter and some certain elements such as the movement burdened by snow. Thus, winter as a very important element of time and space of the analysed works highlights the connections of the discussed authors and enables us to better understand their semantic and poetic dominance. [From the publication]