Metų laikai kaip Lietuvos partizanų socialinio tikrovės konstravimo veiksnys

LTStraipsnyje analizuojami partizanų atsiminimuose, dienoraščiuose, dokumentuose užfiksuoti metų laikai, kaip socialinio tikrovės konstravimo veiksnys. P. L. Bergerio ir Th. Luckmanno „žinojimo sociologija“ atskleidžia, kad partizanų socialinis tikrovės konstravimas buvo grindžiamas (ne)žinojimo diskursu, nes objektyvesnį žinojimą turėję partizanai negalėjo jo perduoti gyventojams, kurių žinojimas ir socialinis tikrovės konstravimas buvo pagrįstas totalitarine sovietų ideologija, propaganda, fikcija. Žiema buvo ekstremaliausias kasdienės tikrovės metas, nes partizanų žinojimo, išgyvenimo ir kovos galimybės buvo apribotos. Žiemai partizanai skyrė daugiausiai dėmesio, nors šis laikas ir lėmė objektyvios tikrovės suspendavimą ar eliminavimą. Pavasaris leido partizanams grįžti į objektyvią tikrovę, t. y. į institucinį pasaulį, atkuriant socialinius ryšius ir su kitais partizanais, ir su eiliniais visuomenės nariais. Tuo pačiu pavasaris buvo negatyvus moralinės kančios šaltinis, kadangi žydinti gamta tik dar labiau išryškino partizanų egzistencines kančias. Vasara gali būti laikoma pačiu ekstensyviausiu socialinio tikrovės demonstravimo metu, nes partizanai vykdė kovines operacijas, komunikavo su visuomene ir skleidė žinojimą, priešinosi totalitariniam režimui išnaudodami palankias gamtines sąlygas. Ruduo buvo istorinės tikrovės ir objektyvios tikrovės internalizavimo metas, kuris turėjo ne įprastinį socializacijos, bet tapatybės aiškinimo ir konstravimo vaidmenį, kuris buvo itin svarbus partizanų kasdienio gyvenimo praktikose.Reikšminiai žodžiai: Atsiminimai; Fikcija; Kasdienis gyvenimas; Metų laikai; Partizanai; Rezistencija; Socialinis tikrovės konstravimas; Subjektas; Teroras; Totalitarizmas; Žinojimas; Everyday life; Fiction; Knowledge; Memoir; Memoirs; Partisans; Resistance movement; Seasons; Social construction of reality; Subject; Terror; Totalitarianism.

ENThe article analyses seasons, recorded in the memoirs and diaries of partisans, as factors of the social construction of reality. The "sociology of knowledge" by P. L. Berger and Th. Luckmann reveals that the partisans' social construction of reality was based on the discourse of the (un)knowledge, since those of them who possessed more objective knowledge were not able to pass it on to citizens, whose knowledge and social construction of reality were based on the totalitarian ideology of the Soviets, propaganda, fiction. Winter was the most extreme period of everyday reality, as the opportunities of knowledge, survival and battle for the partisans were limited. Partisans dedicated the most of their attention to winter, despite it effecting the suspension and elimination of reality. Spring allowed partisans to return to the objective reality – the institutionalised world, social relationships with other partisans and ordinary members of the society. At the same time spring was the negative source of moral pain, as the blooming nature highlighted the existential suffering of the partisans. Summer can be considered the most extensive period of social demonstration of reality due to the partisans performing military operations, communicating with the public and spreading knowledge, as well as opposing the totalitarian regime by taking advantage of suitable weather conditions. Autumn was a period of the internalisation of historical and objective realities. Instead of being the time of socialisation, it played a part in constructing and defining identities, which was of utmost importance to the everyday life of partisans.

• Literatūrologija / Literary Studies
• Istorija / History