Angeblich primäre Jotpräsentien im Litauischen

LTStraipsnyje autorius kelia sau du uždavinius: parodyti, kad vadinamuosiuose pirminiuose lietuviškuose „jot“ prezencuose galima įžvelgti senųjų veiksmažodžių su „-yd“ tęsinius. Antras uždavinys - kelti ir pagrįsti hipotezę, kad naudota priesaga „–ja“ tranzityvinių veiksmažodžių vediniams lietuvių kalboje iš pradžių galėjo būti kauzatyvo „-yti“ formantas. Konstatuojama, kad didelė dalis vadinamųjų pirminių lietuvių kalbos „jot“ precenzų savo kilmės atžvilgiu laikytini kauzatyvais, kurie yra išvesti iš inchoatyvų. Teigiama, kad derivacija, kuri rėmėsi inchoatyvių veiksmažodžių kauzatyvacija, turi savo atitikmenis slavų kalbose. Pabrėžiama, kad lietuvių ir latvių kalbose infiksas nuosekliai susijęs su prezenco „a-„ šaknimi. Įvardijamos kelios išimtys ir jų galimas aiškinimas. Autoriaus nuomone, aiškinantis priesagos „-ja“ vartosenos kilmę sudarant tranzityvinius lietuvių kalbos veiksmažodžius, išeities taškas buvo inchoaktyvių veiksmažodžių kauzatyvacija, kurios pėdsakų dar galima užtikti senovės lietuvių kalboje. Teigiama, kad senovės lietuvių kalboje patvirtinta kauzatyvacija gali būti papildomas argumentas W. Smoczynskio hipotezei, pagal kurią lietuvių kalbos veiksmažodžiai su „–dyti“ ir ‚-styti“ yra kilę metaanalizės būdu iš prezencų su „-da“ ir „-sta“ išvestų kauzatyvų. Pabrėžiama, kad šiame darbe pateiktos lietuvių kalbos veiksmažodžių su „-ja“ analizės negalima naudoti visai prezencų klasei su ta pačia priesaga, nes yra išimčių, taip pat formų, kurios gali turėti atitikmenis kitose indogermanų kalbose.Reikšminiai žodžiai: Ablautas; Esamasis laikas; Iteratyvai; Ja-kamienas; Kauzatvyai; Kauzatyvas; Senoji lietuvių kalba; Veiksmažodis; Ablaut; Causative; Iterative; Ja-stem; Kausative; Lithuanian; Old Lithuanian language; Present tense; Verb.