Apie du ežerus: Miguelio de Unamuno ir Donaldo Kajoko romanai

LTStraipsnyje analizuojami du XX a. Europos literatūros prozos tekstai: ispanų rašytojo Miguelio de Unamuno „Gerasis šventas Manuelis, kankinys“ (1930) ir lietuvių rašytojo Donaldo Kajoko „Ežeras ir kiti jį lydintys asmenys“ (2012). Tekstuose aptinkamos analogiškos intraistorinio laiko ir erdvės sampratos. Intraistorinis laikas pasižymi „mažųjų“, kasdienybės istorijų akcentavimu, tekstuose ardoma gamtamokslinė erdvės ir laiko perskyra, pereinama nuo linijinio prie ciklinio laiko ir neapibrėžtų erdvių, glaudžiai susijusių su protagonistų būsenomis. Abiejuose tekstuose laiko ir erdvės transformacijas laiduoja ežeras, tampantis nepriklausomai veikiančiu elementu. Kajoko romano laikas yra komplikuotas mažiausiai keliais aspektais: Gabrielius atkeliauja dabarties laiku į dvarą, kuriame galės vykdyti giminaičio palikimą; t. y. Gabrielius per dabartį aktualizuos praeitį su intencija į ateitį. Tai atitinka tiek M. de Unamuno „Gerojo švento Manuelio, kankinio“ intraistorinę laiko sampratą, tiek H. Bergsono laiko teorijos idėjas. Išsamūs esybių ir nesybių aprašymai Kajoko romane atlieka labai svarbią intraistorinio laiko gyventojų funkciją: jie pasirodo netikėtai, sutrikdydami įprastinę laiko tėkmę. Taip laužoma realybės / anapusybės skirtis kaip ir pati dirbtinė erdvėlaikio samprata. Abiejuose tekstuose regimas veikėjo išsikūnijimo procesas: iš esmės tokia situacija ir patirtis nėra žmogiška, o labiau dieviška, transcendentinė. Ryškios Kajoko protagonisto paralelės su M. de Unamuno veikėju Manueliu, kuris pakildavęs virš visų miestelio tikinčiųjų. Gabrielius išsikūnija ir tarsi pamažu apleidžia savo realiame laike ir erdvėje gyvenantį kūną. Manuelis yra pakilęs virš miestelio tikinčiųjų dėl savo religinės dilemos. Kuriamas kontrastas tarp pažangos-miesto erdvės ir laiko bei intraistoriniame būvyje esančių provincijos laiko ir erdvių.Intraistoriniai laikas ir erdvės tiriamuose prozos tekstuose traktuojami kaip vertingesni už nuo atskaitos pradžios tolstančio laiko veikiamas erdves, t. y. šiuolaikinę miesto diskurso civilizaciją. Pagrindiniai lietuvių ir ispanų kūrinių veikėjai pasiduoda intraistorinio laiko transformacijoms, įsigyvena intraistoriniame laike ir erdvėse. [Iš leidinio]Reikšminiai žodžiai: Cikliškas laikas; Donaldas Kajokas; Erdvė ir laikas; Ežero kreipiamas; Intraistorija; Laikas tekstuose; Laiko ir erdvės modifikacijos; Linijinis laikas; Miguelis de Unamuno; Romanas; Semiotika; Statiški personažai; Cyclic time; Donaldas Kajokas; Intrahistoric time and space; Intrahistory; Linear time; Miguel de Unamuno; Novel; Novel of Donaldas Kajokas; Novel of Miguel de Unamuno; Protagonists transformations; Semiotics; Space and time; Space modifications; Time modifications.

ENThe article analyses two prose texts of the 20th century literature: Spanish writer's Miguel de Unamuno's novel "Good Saint Manuel, Martyr" (1930) and Lithuanian writer's Donaldas Kajokas' novel "The Lake and Other Accompanying Persons" (2012). There are similar intra-historic time and space concepts in the above mentioned texts. The intrahistoric time consists of paying more attention to little everyday life stories. The classical scientific space and time division is being disturbed in the texts. The texts show the progress from linear to cyclical time, the indefinite spaces are closely related with the inner statės of protagonists. The lake is the main element which mediates the described changes in the texts and it becomes a completely independent character in the development of both novels. The texts establish a clear contrast between the city-progress time and spaces and the intra-historic, slow, provincial time and spaces. The first one is evaluated as worse than the second one. The expanded descriptions of the small characters which are called beings and not beings in Kajokas' novel have a very important role in the whole context: these personages come onto the stage unexpectedly and this way disturb and modify the common flow of time in the novel. The modification of time flow is one of the most important intrahistoric time peculiarities. In both texts we can notice the process of body abandonment in two main characters. This is a completely transcendent experience which movės the world of the novel away from the common time and space concepts. Gabrielius leaves his body a few times before the end of the novel, and it seems that in the end he abandons it completely. Manuel has abandoned his body because of a theological dispute inside his soul, he is more soul than body compared with the Valverde de Lucerna inhabitants. [From the publication]