LTStraipsnyje siekiama susisteminti ir hermeneutiškai paaiškinti filosofinį religinį bei poetinį A. Maceinos požiūrį į šventuosius. Analizei pasirinktas bendruomeniškumas kaip viena svarbiausių šventojo tapatybių, dažnai apmąstoma ir kitų autorių studijose, skleidžiasi ir literatūroje. Straipsnyje aptariamos šventojo ir bendruomenės, šventojo bendruomenėje, skirtingų su šventuoju susijusių bendruomenės pavidalų, rodančių tradicinę bažnytinę ir originalią maceiniškąją šventojo ir jo bendruomenės sampratą, problemos. Semantinė poetinė šventųjų refleksijos analizė straipsnyje grindžiama teologiniu ir literatūriniu tekstų aiškinimu, literatūros ir teologijos dialogo teorija. Atskleidžiama, kad A. Maceinos studijos pasižymi ne tik istoriškai bei teologiškai stipriu tyrimu, bet ir originaliu religijos filosofijos požiūriu, yra atviros vienai svarbiausių šventojo tapatybių. Pažymima, kad Sukūrimo teologijos, Švenčiausiosios Trejybės pagrindą turintis šventojo ar su juo susijusio kito asmens bendruomeniškumas ryškiausiai atsiveria A. Maceinos „Saulės giesmės“ skyriuje „Gyvenimas bendruomenėje", kuris pasižymi ne tik idėjine koncentracija, bet ir literatūrinio-filosofinio pasakojimo organiškumu. Reziumuojama, kad A. Maceinos apmąstomas buvimo bendrumas įgauna labai skirtingus pavidalus. Tai - šventojo bendrumas su Bažnyčia ar atskiru jos nariu, su broliais ar moterimis, gamta bei savo kūnu; tai - kasdienis ir transcendentinis bendruomeninės sąmonės bei patirties lygmuo. Teigiama, kad šventojo sąmonės požiūriu svarbiausia yra bendrystė su Kristumi, artumas Dievui.Reikšminiai žodžiai: Antanas Maceina; Antanas Maceina; Bendruomenė; Filosofija; Poezija; Poezija,; Pranciškus; Religija; Šv. Pranciškus; Šventasis; Antanas Maceina; Community; Francis; Maceina; Philosophy; Poetry; Religion; Saint; St. Francis.