Filologinis Aleksandro Luočio salto: Трумпас Катехизмасъ (1865) verčiamas Trumpu Katechizmu (1874)

LTAkivaizdu, kad Aleksandras Luotys perrašinėjo būtent kirilinį Jono Krečinskio perdarytą Valančiaus Trumpo Katechizmo tekstą, ir tai kol kas vienintelis žinomas lietuviško kirilikos teksto transliteravimo lotyniškomis raidėmis pavyzdys. Tai rodo ir sutampančių praleistų eilučių ilgis (rinkinio plotis), ir iš kirilikos perimtos dirbtinės acc. sg. formos, ir kartais įterptos kirilikos raidės tarp lotyniškųjų. Luočio tekstas nurašytas ištisai – jis norėjo transkribuoti visą tekstą, nelinko trumpinti. Perrašydamas Valančiaus-Krečinskio tekstą Luotys kai ką ir redagavo. Pakeitė stačiatikišką žegnonės formulę katalikiškąja. Keitė kai kurias gramatines formas ir stilistines ypatybes. Redagavo leksiką. Luočio tarmės redagavimas – tai visų pirma aukštaitiškų formų keitimas žemaitiškomis dounininkiškomis. Atvirkščių atvejų, kad žemaitiškos Valančiaus formos būtų pakeistos aukštaitiškomis, beveik nėra. O žemaitybių, priešingai, Luotys prirašė gana daug. Sprendžiant iš redagavimo pobūdžio, Luotys persirašinėjo savo reikmėms, ne spaudai. Todėl jis kartais laisvokai paredaguodavo frazes. Dėl to jam labiausiai ir tiko jo paties Skuodo šnektos lytys. Luočio rašybai būdingas orientavimasis į daug senesnę rašybos sistemą, įprastą ne XIX a. pabaigai, kaip tikėtumėmės, bet XVIII a. Minėti bruožai stebėtinai panašūs į 1759 m. Žyvato ortografiją. Keltina hipotezė, jog Luotys galėjo pats mokytis skaityti ir rašyti iš dažnai perleidžiamo Žyvato. Apskritai iš rašybos nenuoseklumo aišku, kad Luotys nebuvo įgudęs gerai rašyti lietuviškai, nesilaikė kokios nors žinomos vienos ortografijos tradicijos. [sutrumpintas autoriaus tekstas]Reikšminiai žodžiai: Lietuvių kalbos istorija; Senieji raštai; Kirilika; History of Lithuanian language; Manuscript; Cyrillic.

ENThere is clear evidence that Aleksandras Luotys transcribed Jonas Krečinskis’ Cyrillic version of Valančius ‘Short Catechism’ back into normal Latin-script Lithuanian: so far the only known example of this sort of transcription. Evidence of this in Luotys’ version of the catechism includes the same selection of material, artificial accusative singular forms carried over from the Cyrillic, and certain occurrences of Cyrillic letters among the Latin ones. Luotys transcribed Krečinskis’ text in toto, apparently wanting to transcribe everything, not using any abbreviations. While transcribing the Valančius–Krečinskis text, Luotys also edited to some extent. He changed the words that accompany making the Sign of the Cross to the Catholic version. He changed certain grammatical forms and stylistic properties. He also edited the lexicon. In terms of editing the dialecticisms, Luotys changed Aukštaitian forms to Žemaitian dounininkai ones. There are hardly any examples of his changing Valančius’ Žemaitian forms to Aukštaitian ones. On the other hand, Luotys introduced quite a few Žemaitianisms. Judging from the style of editing, Luotys was transcribing the texts for his own use, not for publication. Therefore he edited some phrases rather liberally. That is why he felt free to use the forms of his native dialect of Skuodas. Luotys’ style of writing appears more oriented to an older model, typical of the 18th century, rather than the contemporary late 19th century style that might be expected. Salient features are quite recognisably similar to the orthography of the Žyvatas of 1759. One hypothesis is that Luotys may have learned to read and write from the oft-republished Žyvatas. In general, it is evident from the lack of consistency in his writing style that Luotys did not have strong writing skills in Lithuanian, as he did not adhere to any particular known orthographic tradition.