LTStraipsnyje aptariamos baltų šventvietėse praktikuotos medicinos formos. Manyta, kad religinė laikysena šventviečių atžvilgiu bei atitinkamas apeiginis elgesys jose žmonėms garantavo sveikatą. Šventvietėse melstasi bei aukota nuo įvairiausių ligų: galvos ar kūno skausmų, žaizdų, lūžių, taip pat regėjimo, virškinimo trakto, nervų sutrikimų, nevaisingumo ir kitų negalių. Medicininė praktika šventvietėse, nukreipta gyvybės ir sveikatos įgijimo linkme, koreliavo su atitinkamomis mitinėmis šventviečių realijomis. Iš žemės trykštantys šaltiniai visuotinai vadinami akimis ir žmonių tikima, kad jų vanduo esąs pirmas vaistas akių ligoms gydyti. Gyvasis (gyvybės) vanduo išreiškia gyvybines galias. Jis lemia augimą ir derlumą. Be paminėtų savybių judėti, virti ir niekada neužšalti, reikšminga vandens savybė yra tekėti "prieš saulę". Tekėjimo kryptis "prieš saulėtekį" išreiškia gyvybinį turinį, nes saulėtekis reiškia pradžią (gimimą). Šuo yra svarbi mitinė figūra. Nuolatinių žmogaus palydovų – šuns ir katės – vaidmenys skirtinguose kontekstuose arba visiškai sutampa, arba yra lydimi priešingų reikšmių. Jie reprezentuoja topologiškai su Laimės žinioje esančiu gyvybės ir mirties principu sutampančią žmogaus dalią. Šunims priskiriama mirusiųjų buveinės prieigų sargo-cerberio funkcija. Įvairios medicinos formos baltiškų šventviečių kontekste priklauso religinio žinojimo bei sakralinio elgesio sferoms. Šios medicinos prigimtį tiksliausiai apibūdina visuotinai žinomos ir tarpusavyje susijusios realijos: "Pagyti padės visos gydymo priemonės ir vaistai, kad ir kokie jie būtų, tačiau būtina tuo tikėti"; "Nėra tokios ligos, kurios negalėtų išgydyti šventa vieta".Reikšminiai žodžiai: Dievybės; Etnografija; Tautosaka; Lietuvos istorija; Medicina; Papročiai; Stebuklai; Tikėjimai; Šunys; Šventas akmuo; Šventas medis; Šventas šaltinis; Šventvietės; Beliefs; Customs; Deities; Dogs; Ethnography; Folklore; History of Lithuania; Medicine; Miracles; Sacred places; Sacred springs; Sacred stones; Sacred wood.