Dėl esamojo ir būtojo kartinio laiko dalyvių bei padalyvių darybos ir morfeminio sklaidymo

• On Formation and Morphemic Division of Participles and Adverbial
• On the formation and morphemic segmentation of present and past semelfactive participles and gerunds in Lithuanian

LTŽodžių morfeminė analizė ir kaityba paprastai papildo viena kitą. Straipsnyje aiškinamasi, kaip sudaromi esamojo ir būtojo kartinio laiko dalyviai bei padalyviai, kaip šios veiksmažodžio formos skaidytinos morfemiškai. Peržiūrėjus 13 gramatikų ir vadovėlių medžiagą matyti, kad lietuvių kalbotyros darbuose apie šių išvestinių veiksmažodžio formų darybą neretai rašoma skirtingai. Traktavimas iš esmės priklauso nuo pasirinkto diachroninio arba sinchroninio požiūrio pirmiausia į trečiojo asmens, iš kurio yra išvedamos formos, baigmenį (jis laikomas arba kamiengaliu, arba galūne) ir į formų darybos afiksus. Padaryta išvada, kad įvairiuose lietuvių kalbotyros veikaluose konkretūs pavyzdžiai neretai neatitinka pateikto galūnės apibrėžimo. Be to, tame pačiame darbe ne visada laikomasi vieno požiūrio į trečiojo asmens baigmenį – jį reikėtų laikyti arba kamiengaliu, arba galūne. Žodžio kintamąją dalį laikant galūne, dabartinės kalbos – sinchronijos – požiūriu esamojo ir būtojo kartinio laiko veiksmažodžių (dirb-a, myl-i, sak-o), būtojo kartinio laiko veiksmažodžių (dirb-o, sak-ė) galūne reikėtų laikyti -a, -i, -o; -o, -ė. Tada iš šių veiksmažodžio formų (atmetus galūnes ir pridėjus tam tikrus kaitybos afiksus) išvedami: esamojo laiko veikiamieji dalyviai (dirb-ąs, myl-įs, dirb-ant-i, myl-int-i); esamojo laiko padalyviai (dirb-ant, myl-int); esamojo laiko neveikiamieji dalyviai (dirb-am-as, sak-om-as, myl-im-as); būtojo kartinio laiko veikiamieji dalyviai (dirb-ęs, dirb-us-i); būtojo kartinio laiko padalyviai (dirb-us). Taip aiškinant morfeminis skaidymas pagrindžiamas formų daryba. [Iš leidinio]Reikšminiai žodžiai: Dalyviai; Padalyviai; Laikas; Daryba; Participles; Gerunds; Tense; Derivation.

ENParticiples in Present and Past Perfect Tenses Morpheme analysis of words and inflection usually are complementary. The article explains how participles and adverbial participles in present and past perfect tenses are formed and how these verb forms are to be divided into morphemes. An overview of 13 grammar books and textbooks shows that Lithuanian papers in linguistics often demonstrate different views towards these derivative verb forms. Interpretation essentially depends on the diachronic or synchronic approach chosen primarity to the ending of the third person form from which the forms are derived (it is either the root end or the ending) and affixes of formation. A conclusion is drawn that in various Lithuanian linguistic works specific examples often do not agree with the definition of the ending. Moreover, the same paper does not always follow a consistent approach to the third person ending – it should be treated as a root ending or ending. If the changing part of the word is considered an ending, in terms of the modern language – synchrony, the ending of verbs in present and past perfect tense forms (dirb-a, myl-i, sak-o) and verbs in past perfect tense forms (dirb-o, sak-ė) should be -a, -i, -o; -o, -ė. Then the following is derived from these verb forms (after flexions are eliminated and certain formation affixes are added): active participles in present tense (dirb-ąs, myl-įs, dirb-ant-i, myl-int-i); adverbial participles in present tense (dirb-ant, myl-int); passive participles in present tense (dirb-am-as, sak-om-as, myl-im-as); active participles in past perfect tense (dirb-ęs, dirb-us-i); adverbial participles in past perfect tense (dirb-us). Thus, morphemic division is grounded with formation of forms.