Роль калькирования в развитии словарного состава литовского литературного языка во второй половине XIX века

LTStraipsnyje analizuojami XIX a. antrosios pusės lietuviškieji „Aušros“ naujadarai, jų darybos būdai bei kalbinių kontaktų atspindžiai. Aptariamuoju laikotarpiu Lietuvoje literatūrinės ir valstybinės kalbos vaidmenį atliko rusų ir lenkų kalbos, o Mažosios Lietuvos teritorijoje – vokiečių kalba. Dėl šios priežasties tiek konkrečių tekstų terminologijos atveju, tiek ir kiekvieno žmogaus vartosenoje visų išvardintų kalbų (rusų, lenkų, vokiečių, o kartais ir kaimyninė latvių) žodžiai galėjo tapti pagrindu lietuviškiems naujadarams. Visgi daugeliu atvejų nėra galimybės tiksliai nustatyti naujadaro kalbą–šaltinį, juolab kad ir tie patys spėjami žodžiai–šaltiniai dažnai turi kitą, trečiąjį šaltinį. Straipsnyje išskiriami 5 darybos tipų naujadarai: junginiai, dūriniai, darybinės ir semantinės kalkės bei atvejai, kai senas žodis įgauna naują reikšmę. Atliktas tyrimas rodo, kad tais atvejais, kai autoriai šalia naujadarų pateikia ekvivalentus, t. y. kai yra įvedama sąmoningai sukurta leksema, ji dažniausiai būna dūrinys arba žodžių junginys. Tai atspindi autorių siekį sutalpinti į naujadarą kuo tikslesnę įvardinamo daikto ar reiškinio sampratą. Aptikti darybinės kalkės tipo naujadarai radosi daugiausia spontaniškai, pažodžiui išverčiant kitose kalbose paplitusias leksemas. Tokių naujadarų šaltinis gali būti iškart keliose kaimyninėse, taip pat ir lotynų kalbose. Naujadarai, neatitikę lietuvių kalbos darybos principų, dažniausiai greitai dingdavo iš literatūrinės kalbos – tą nulėmė ir XX a. pradžioje profesionalių lingvistų pradėtas bendrinės lietuvių kalbos kodifikacijos procesas.Reikšminiai žodžiai: Darinys; Dūrinys; Kalkė; Leksika; Neologizmas; Vedinys; 19 amžius; Žodžių junginys; Calque; Collocation; Compound; Derivate; Derivative; Lexis; Linguistic calque; Neologism; Nineteenth century; Word formation.

ENThe article analyses the Lithuanian neologisms in "Aušra" ("Dawn") of the second half of the 19th century, their formation and reflections of language contact. During the discussed period Russian and Polish were the languages of literature and government in Lithuania, while in Lithuania Minor it was German that fulfilled these roles. Because of this, words from any of the mentioned languages (Russian, Polish, German, sometimes Latvian) could have been the basis of Lithuanian neologisms, whether in the context of specific terminology or simple everyday speech. However, in most cases it is impossible to define the source language of a neologism, especially since the potential source words have often come from a certain source themselves. The article distinguishes neologisms of 5 different formation types: combinations, compounds, morphological and semantic calque, and situations when an old word gains a new meaning. The research showed that in cases when the author provides an equivalent together with their neologism, i.e. when a consciously created lexeme is introduced, it is usually a compound or a collocation. This reflects the authors goal to have the neologism represent the concept of the object or phenomenon as accurately as possible. Neologisms of the morphological calque type were most often created spontaneously as literal translations of lexemes widely used in other languages. Sources of such neologisms may be several languages at once, including Latin. Neologisms that did not comply with the word formation principles of Lithuanian usually would just quickly disappear from the literary language – this was also due to the codification process of the Lithuanian language, started in the early 20th century by professional linguists.