Nuo nuostabos iki grėsmės pajautos: gamta žmogaus dvasios akiratyje

LTŽmogaus ir gamtos sąveikos klausimui aptarti pasirinktas penkių dalių filosofinio-istorinio etiudo žanras. Pirma dalis įveda į problemų, kurių sudaro tai, kad gyvenamųjų erdvę užpildanti artefaktų gausa nutolina žmogų nuo gyvastingosios būties šaknų ir įtvirtina jo sąmonėje deformuotų realybės vaizdų, taip pat neadekvatų tai realybei elgesį. Antroje dalyje bandoma prisiliesti prie žmogaus dvasios pradinių versmių, aptarti estetinių, etinių, religinių vertybių gimimų, kuriame gamta vaidino ir gimdymo įkvėpėjos, ir gimdytojos, ir pribuvėjos vaidmenį. Trečia dalis - istorinė, atskleidžianti dvasinių vertybių transformacijų, iškilimų į antgamtę ir žmogaus pastangas savo rankomis telkti jų atšvaitus žemėje, pagaliau technikos invazijų bei dvasinių vertybių išgujimų iš gamtos ir dramatiškų žmogaus praregėjimų, savo kaltės pajautimų. Ketvirtoje dalyje apibrėžiamos gamtosauginio ugdymo priemonės, jų veiksmingumo prielaidos. Iš praeities paveldėtos perdėm pragmatiškos nuostatos kliudo žmogui patikėti naujoviškos orientacijos gamtoje realumu. Viltis siejama su vaikais, kurių neužvaldė rutina ir kurių poetiška siela artima ekologinei sąmonei. Menas, kaip gyvojo pažinimo ir gamtos vientiso, turiningo atvėrimo forma, tampa reikšminga ekologinio ugdymo priemone. Penkta dalis - baigiamoji, apibendrinamoji. Tai mintys apie globaliu mastu augantį žmonių susirūpinimą žemės likimu. Tas susirūpinimas, kaip tam tikras dvasingumo tipas, brandinantis ekologinę etiką, ženklina pradžią virsmo, kurį galima vadinti antrąja ašine epocha. [Iš leidinio]Reikšminiai žodžiai: Estetika; Etika; Gamta; Menas; Mokslas; Religija; Ugdymas; Žmogus; Aesthetics; Art; Education; Ethics; Human; Nature; Religion; Science.

ENFor the purpose of discussing the interaction between a human and nature, the genre of a philosophic-historical sketch was chosen. The sketch is composed of five parts. The first one introduces the reader to the following problem: the abundance of artifacts filling the living space pushes a human away from the roots of vigorous existence fixing a distorted image of reality and inadequate behaviour in his consciousness. The second part seeks to reach the primary sources of human spirit and to follow the birth of aesthetic, ethic and religious values, an event at which nature played simultaneously the role of the inspirer of the birth, the birth giver, and the midwife. The third part is a historical one. It shows the transformation of spiritual values, their ascension to the supernatural and human efforts to accumulate their reflections on the earth, and, finally, the invasion of technology followed by the ousting of spiritual values from nature, and the dramatic recovery of sight by the human and his feelings of guilt. The fourth part defines the means for the environmental education and the prerequisites for their efliciency. 'Ihc thoroughly pragmatic attitudes inherited from the past hamper a human effort to believe that an innovative orientation in nature is real. The hope lies in children not yet seized by the routine, the children whose poetical soul is close to ecological consciousness. Art as a form of the living cognitive power and the uninterrupted pithy opening of nature is becoming an important means of ecological education. The concluding fifth part is a generalizing one. It presents ideas concerning the globally-increasing human concern about the future of the earth. As a definite type of spirituality it brews in itself ecological ethics marking the beginning of transformation, which may be called the second axial epoch. [From the publication]

• Etika gamtos apsaugos amžiuje / Česlovas Kalenda. Vilnius : Lietuvos etninės kultūros draugija "Ethos", 2007. 178 p.
• L. Wittgensteino estetikos pamokos / Saulenė Pučiliauskaitė. Problemos. 2008, t. 74, p. 108-118.