Edukacijos įtaka sutartinių gyvavimo XX a. 1–8 dešimtmečiais tradicijai

LTStraipsnyje detaliai aptariama edukacijos įtaka sutartinių gyvavimo XX a. 1–8 dešimtmečiais tradicijai. Pasitelkiant analitinį aprašomąjį, istorinį ir tipologinį metodus, siekiama parodyti, kad sparčiai gęstančią kolektyvinio sutartinių giedojimo ir muzikavimo tradiciją šiuo laikotarpiu vienokia ar kitokia linkme pakreipė sąmoninga įvairių autoritetų veikla. Išskiriami du stambūs sutartinių tradicijos gaivinimo židiniai – Biržai ir Kupiškis. Neatmetama galimybė, kad tokių židinių Aukštaitijoje būta ir daugiau, tik jie nėra taip nuosekliai dokumentuoti. Pastebėta tam tikrų esminių sutartinių ir polifoninės muzikos tradicijos pokyčių: nuo polifoninės faktūros skudučių kūrinių pereita prie homofoninės faktūros, nuo polimodalių sutartinių – prie monomodalių, nuo kapoto giedojimo arba glisandinio kai kurių garsų intonavimo – prie „kultūringo“ dainavimo aukštu balsu. Svarbią vietą sutartinių praktikos atgaivinimo procese užima ir vizualinė rekonstrukcija – nuometo grąžinimas į aktyvią vartoseną ir jo užfiksavimas ketvirto dešimtmečio nuotraukose. [Iš leidinio]Reikšminiai žodžiai: Sutartinės; Edukacija; Sutartinių tradicijos gaivinimas; Kaimo šviesuoliai; Intelektualai; Skudučiavimo tradicija; Kartotė; Vizualinė rekonstrukcija; Nuometas; Sutartinės; Education; Focuses of the revival of sutartinės; Local enlightened people; Intellectuals; Tradition of the skudučiai playing; Repetition; Visual reconstruction; Wimple.

ENThe article examines thoroughly the influence of education on the tradition of sutartinės from the 1900s to the 1970s. Referring to analytical, descriptive, historical and typological methods, it is intended to demonstrate that the conscious activities of prominent figures shifted a rapidly fading tradition of collective singing of sutartinės and music-making in the mentioned period in one or another way. One can distinguish two focuses of the revival of the sutartinės’ tradition – Biržai ir Kupiškis. The possibility of the existence of many such flashpoints in Aukštaitija has not been discounted; they are not so coherently documented though. It is nimpossible to observe some essential changes made into the tradition of sutartinės and polyphonic music: a shift from the pieces of polyphonic texture for the skudučiai to that of homophonic texture, from polymodal sutartinės to monomodal ones, from uneven singing or the glissando intonation of some sounds to the "cultured" singing in a high-pitched voice. Visual reconstruction occupies an important place in the process of reviving the practice of sutartinės bringing the wimple (a peculiar garment covering the head of a married woman) back to its active use and its presence in the photographs taken in the 1930s. [From the publication]