LTAprėpiama muzikos teorijos tradicija, kuria dabar vis dar plačiai vadovaujamės, buvo suformuota XVIII–XIX a. Joje Baroko epochos muzikinei dinamikai buvo priskiriamas gana menkas vaidmuo, pripažįstant jai viso labo tik kontrasto funkciją. Vertinant iš koncertiniame gyvenime įsitvirtinusio fortepijono galimybių taško, kai kurie barokiniai instrumentai, vienas jų klavesinas, ilgai buvo pripažinti išvis negebančiais dinamiškai muzikuoti. Tokia – šiuo metu pripažįstama, kad klaidinga – nuostata susiformavo ypač dėl to, kad baroko muzikos partitūrose dinaminių nuorodų fiksuota itin nedaug. Tačiau moderni klavesino pedagoginė mintis, besiremianti daugiau nei pusės amžiaus istorinių klavesinų tyrimų duomenimis ir atlikimo praktika, vis labiau pabrėžia, kad klavesinas buvo lygiavertis savos epochos instrumentas, kurio sandara ir konstrukcinės savybės neprieštarauja tuomečiams dinaminių pokyčių muzikoje poreikiams. Baroko muzikos natūrali tėkmė su jai būdingais energijos potvyniais ir atoslūgiais – tai prigimtinis klavesino meninės raiškos laukas. Straipsnio tikslas – nusakyti dinamikos kaip reiškinio ir vienos iš muzikos raiškos priemonių nuolatinį egzistavimą visoje muzikos istorijoje, atskleisti, kad dinamika, net jei jokiais ženklais neužfiksuota partitūroje, yra prigimtinė bet kurio stiliaus muzikos savybė, į kurią būtina atsižvelgti muzikuojant bet kokiu instrumentu. Straipsnio uždavinys – iš atlikėjo pozicijų parodyti, kad klavesinui, taip pat kaip kitiems muzikos instrumentams, būdingas dinaminis lankstumas. Jis pasiekiamas tikslingai pasitelkiant idiomines klavesino priemones: išnaudojant ir konstrukcines jo ypatybes, ir atlikėjo išsiugdytus įvairius tušė niuansus. Natų pavyzdžių analize siekiama parodyti kai kurias dinamines klavyrinės baroko muzikos konotacijas.Rengiant straipsnį naudotasi tradiciniais tyrimo metodais: istoriniu chronologiniu, šaltiniotyros, analizės ir aprašomuoju. [Iš leidinio]Reikšminiai žodžiai: Barokas; Terasinė dinamika; Procesinė dinamika; Klavesinas; Tušė; Baroque; Terrace dynamics; Process dynamics; Harpsichord; Touch.
ENThe comprehensive tradition of music theory that is still widely used in nowadays has been developed during the eighteenth and nineteenth centuries. Inside of it, an insignificant role, solely as a contrast function, was accorded to dynamics in the music of the Baroque era. Appraising from the point of view of the possibilities of modern piano, some of the Baroque instruments, the harpsichord among them, where considered as incapable of dynamics at all. Today this attitude is recognized as false. However, it was born from the fact that rather few dynamics’ signatures were found in the Baroque scores. The modern mind of the harpsichord pedagogics, based on more than half a century research of historical harpsichords and on interpretational practices, does stress urgently that the harpsichord was an equivalent instrument of its époque, and its structure and features do not disagree with the requested dynamical needs of the time. The natural flow of Baroque music with its floods and ebbs of energy was the inborn field of expression for the harpsichord. The goal of the issue is to define the continuity of the phenomenon of dynamics in the whole history of music and to reveal that, even unrecorded, dynamics was present in every musical style, and thus it should be taken into account while playing on every musical instrument. The task of the issue is to show from the point of view of an interpreter that dynamical flexibility is characteristic of the harpsichord just as of other instruments too. It is achieved using the idiomatic means of the harpsichord, exploiting its constructional features and the nuances of different touch trained by the player. By the means of the score analysis, we seek showing at least some of the dynamic connotations of the Baroque keyboard music.While preparing the issue the following methods of research were used: historical-chronological, method of source analysis, descriptive. [From the publication]