Lyrinio subjekto tapatybės problema Marcelijaus Martinaičio eilėraščių rinktinėje "K. B. Įtariamas"

LTStraipsnyje aptariama paskutinės Marcelijaus Martinaičio eilėraščių knygos „K. B. Įtariamas“ (2004) lyrinio subjekto tapatybės problema. Visam rinkiniui būdinga įtampa tarp subjekto ir naujojo pasaulio aplinkos leidžia galvoti apie tęsiamą tapatybės pasakojimą, pradėtą dar ankstyvuosiuose Martinaičio poezijos rinkiniuose, kur subjektas nuosekliai tarpininkavo lokaliai archajinei kultūrai ir modernybei. Nors iš pažiūros naujų eilėraščių subjektas atrodo sėkmingai adaptavęsis globaliame pasaulyje, vis dėlto esama slenksčių, ties kuriais atsiskleidžia naujosios tapatybės ambivalentiškumas. Slenkstinei, liminaliai laikysenai aprašyti straipsnyje pasitelkiama britų antropologo Victoro Turnerio „struktūros“ ir jos „tarpų“, „antistruktūros“ (arba communitas), teorija, tirianti perėjimo ritualus iš vienos būsenos į kitą. „Communitas“ galima suvokti tik per santykį su galiojančia „struktūra“. Panašiai Martinaičio poezijos subjekto liminalumas atsiskleidžia per santykį su galiojančia ir savaip disciplinuojančia vartotojiška globalia tikrove: rinkinio „K. B. įtariamas“ lyrinis subjektas, nors ir išmano naujojo pasaulio logiką ir dėsnius, vis dėlto išsiskiria iš aplinkos ypatingu jautrumu transcendencijai, dalyvauja ritualuose ir tai rodo jo nepritapimą prie „struktūros“, buvimą jos „tarpuose“, kas, panašiai kaip ir ankstesnio poetinio personažo Kukučio atveju, lemia tapatybės skilimą. [Iš leidinio]Reikšminiai žodžiai: Marcelijus Martinaitis; Antropologinė poetika; Victoras Turneris; Lyrinis subjektas; Tapatybė; Liminalumas; Marcelijus Martinaitis; Anthropological poetics; Victor Turner; The lyric subject; Identity; Liminality.

ENThe author of this article explores the identity of the lyric subject in Marcelijus Martinaitis’ most recent collection of poems, "K.B. Įtariamas" (K.B. is Suspect, 2004). The tension between the subject and the contemporary world that characterizes the entire collection can be seen as an extended exploration of the theme of identity that has run through earlier collections by Martinaitis, in which the subject consistently mediates between local archaic culture and modernity. Although, at first glance, the subject of these new poems appears to have adapted successfully to globalization, there remain thresholds at which an ambivalence about this new identity is revealed. In describing this liminal, threshold state, the author of the article draws on British anthropologist Victor Turner’s theory of "structure" and its "interstices" and "anti-structures" (or "communitas"), which examines rituals of passage from one state to another. "Communitas" can be understood only through the relationship with an established "structure". Similarly, the liminality of Martinaitis’ poetic subject reveals itself through the relationship with a dominant and self-disciplining postmodern reality. The author concludes that the lyric subject’s partial existence in Turner’s structural interstices can also be explained simply as the artist’s rebelliousness and characteristic sensitivity; at the same time, it can be seen as mediating a different system of meaning – as the memory of self of the "native" of an archaic community. But Martinaitis’ subject is not satisfied to remain in the dominant system’s interstices: he is determined to leave his previous state and to go over to the other side, to live by other rules and the new norms that prevail there. In Martinaitis’ last collection, as in his earlier ones, poetry is relied upon as a rite of passage, the purpose of which is to tame a foreig.What remains problematic is that this new world is anti-ritual, and no longer believes in interconnection. [From the publication]