LTAutorius siūlo alomorfus -ǀtai-g : -t# ir -ǀkai-g : -k# (plg. slie. beǀtai-g : bèt’ / bèt ir s. lie. juǀkai-g : jùk’ / jùk) aiškinti kaip žodžio galo dvibalsio monoftongizacijos rezultatą, t. y. *be-ǀtai ‘ir tai’ >*beǀtie >beti >bèt’ >bèt. Monoftongizacijos nebuvimas formose beǀtai-g ir juǀkai-g aiškinamas dviejų procesų santykine chronologija: 1) nekirčiuoto /a/ išnykimu prieš -# ir -g(i), 2) monoftongizacija /ai/ >/ie/. Apokopė /a/ prieš -# įvyko anksčiau nei sinkopė /a/ prieš -gi. Pakitimas *juoǀkaja-gi >*juoǀkai-gi įvyko tik pasibaigus /ai/ >/ie/ monoftongizacijai. Straipsnyje aptariami du pavyzdžiai su postpoziciniu -ti: dalelytė tàskati ir s. lie. jungtukas idanti(g). Autoriaus nuomone, abiem atvejais -ti etimologiškai yra susijęs su bevardės giminės įvardžiu taĩ. Siūlomą aiškinimą patvirtina tarminė forma tì ‘tai’ (LKŽ 16, 160), kuri atveria naujas perspektyvas lietuvių prieveiksmio čià <*tj-ā etimologijai. [Iš leidinio]Reikšminiai žodžiai: Įvardžiai; Pronouns.