Pirmasis Simono Daukanto rašybos lūžis (1827–1828) : raidė , garsas [ẹ], diakritikai ir geminatos

LTStraipsnyje siekiama rekonstruoti ankstyvojo Simono Daukanto kūrybos laikotarpio raidės ir garso [ẹ] vartojimą, taip pat bandoma identifikuoti kai kuriuos kitus to meto Daukanto rašybos bruožus, kurie liudija gana ryškų jo ortografinės minties lūžį apie 1827–1828 metus: neturėtų diakritinių grafemų <ę, ů, û, ô, ù>ir geminatų įsivedimą, <ł>atsisakymą. Rekonstrukcijoje remiamasi 6 rankraščiais: dviem rankraštinėmis Daukanto užrašų knygomis, dviem jo pirmosios istorijos „Darbai senųjų lietuvių ir žemaičių“ nuorašais, rankraštiniu dainų pluoštu „Canticula Lithuanica“ ir Daukanto rankos 1653 m. D. Kleino gramatikos nuorašu. 1827–1828 metai tampa Daukanto pastangų jungti dvi lietuviškai kalbančias kultūras per rašybą – Rytų Prūsijos ir Lietuvos – simboliška riba. Tai apskritai bene anksčiausia žinoma iniciatyva Lietuvos raštiją orientuoti į Rytų Prūsijos tradiciją, imti projektuoti bendresnę jų abiejų rašto raidą, ieškoti vienodesnio modelio. Rašybos keitimas nebuvo momentinis Daukanto apsigalvojimas, modifikavimo mintį jis brandino laipsniškai. Šaltinis, galėjęs Daukantą labiausiai paveikti imtis Rytų Prūsijos rašybos bruožų, turbūt buvo L. Rėzos parengtas pirmasis K. Donelaičio „Metų“(1818) leidimas. Orientuodamasis į Rytų Prūsijos rašybą, Daukantas pirmiausia galvojo apie grafiką, o ne aukštaitišką jos fonetiką: modifikuodamas savo Vilnietišką rašybą jis ieškojo būdų, kaip kartu neprarasti savo žemaitiškų garsų; perimta ir modifikuota rašyba irgi turėjo įsileisti, toleruoti, koduoti žemaitišką Daukanto fonetiką.Reikšminiai žodžiai: Simonas Daukantas; Senosios lietuvių kalbos rašyba; Diakritikai; Geminatos; Simonas Daukantas; Orthography of old Lithuanian; Diacritics; Geminates.