Pilietija ir valstybė klasikinėje politinėje mintyje

LTPirmajame monografijos skyriuje teigiama, jog klasikinės pilietiškumo sampratos analizė įgalina geriau suprasti šiandien tebevyraujančios modernios pilietinės visuomenės sampratos trūkumus. Pateikiama klasikinė (Aristotelio ir Platono) bei modernioji (Th.Hobbes‘o, J.Locke‘o, I.Kant‘o, J.J.Rousseau) pilietinės bendruomenės ir valstybės santykio analizė. Klasikinėje mintyje priešpriešos tarp valstybės ir pilietinės visuomenės nėra, aukščiausia žmonių bendrijos forma yra valstybė arba pilietinė bendrija, kurios tikslas – žmonėms iš prigimties būdingas laimės, bendrojo gėrio siekis. Priešingai, moderni pilietinės visuomenės idėja remiasi klasikinės teleologijos netekusia, empiriška žmogaus prigimties samprata ir morale. Moderniai politinei minčiai būdingas individualizmas bei valstybės ir pilietinės visuomenės atskyrimas: individas yra visuomenės ir valstybės pagrindas bei centras; kita vertus, individų tikslus realizuojančiai pilietinei bendruomenei būdingus prieštaravimus kontroliuoti ir suderinti geba tik valstybė (Th.Hobbes‘as). Straipsnyje analizuojant aristotelišką gero piliečio ugdymo sampratą, aptinkami klasikinės minties nenuoseklumai geriausios politinės santvarkos atžvilgiu. Daroma išvada, kad modernus pilietinės visuomenės ir valstybės santykis suponuoja arba kolektyvistinį etatizmą, arba liberalistinį redukcionizmą, tačiau įmanoma alternatyvi pozicija: politiška pilietinė visuomenė, kuri veikia anapus valstybės ribų ir daro tai, ko nesugeba pati valstybė – atstovauja bendrajam gėriui bei kuria bendrojo gėrio struktūras įvairiausio pobūdžio bendruomenėse.Reikšminiai žodžiai: Pilietija; Pilietinė bendruomenė; Pilietiškumas.

ENThe first chapter of the monograph claims that an analysis of the classical notion of citizenship enables to reach a better understanding of the shortcomings of the still prevalent modern concept of civil society. An analysis of the classical (Aristotle and Plato) and modern (Hobbes, Locke, and Kant) relation between the civil society and the state. There is no contraposition between the state and the civil society in the classical thought; the state (or the civil society) is the highest form of human community, which aims to seek happiness and common good inherent in human nature. In contrast, the modern idea of civil society relies on the empirical understanding of the human nature and morality, devoid of classical theology. Modern political thought is characterised by individualism and the separation of the state from the civil society: the individual is the centre and the foundation of the society and the state. On the other hand, only the state is capable of controlling and co-ordinating the contradictions inbuilt in the civil society that realises the goals of individuals (Hobbes). In analysing the Aristotelian notion of educating good citizens, the article reveals inconsistencies in the classical thought with regard to the best political order. It is concluded that the modern relation between the civil society and the state presupposes either a collectivist statism or a liberalist reductionism. However, an alternative position is possible: a political civil society that functions beyond the realm of the state and does what the state is unable to do – it represents the common good and creates structures of the common good in various types of communities.