Įrodinėjimo teisinio reguliavimo įtaka užtikrinant proceso dalyvių teises ikiteisminiame etape

LTStraipsnio autorius, analizuodamas galiojantį Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodeksą, nustato, kad jame įtvirtinta įrodymų sąvoka, atmetanti visuotinai vienodai suvokiamus klasikinius elementus, yra nelogiška ir teisės teorijos kontekste niekuo nepagrista. Įrodinėtinos aplinkybės, tuo pačiu ir įrodinėjimo procesas Lietuvos BPK taip pat neapibrėžti, todėl baudžiamojo persekiojimo subjektų veikla nėra efektyvi. Teigiama, kad dabartinis teisinis baudžiamojo proceso reglamentavimas neužtikrina ir nukentėjusiųjų bei kitų proceso dalyvių teisėtų lūkesčių. Tokias išvadas autorius suformuluoja dar ir palygindamas Lietuvos BPK įtvirtintas nuostatas su kitus teisinius procesus reglamentuojančių įstatymų teisės normomis bei eilės užsienio valstybių norminiuose aktuose įtvirtintais reikalavimais. Autorius taip pat mano, kad baudžiamajame procese įrodymų ir įrodinėjimo proceso teisinis reguliavimas neturėtų išsiskirti laisvumu ar paviršutiniškumu, o dargi atvirkščiai – turėtų būti dar išsamesnis ir racionalesnis, nes nusikalstamų veikų atskleidimas ir ištyrimas labiausiai siejamas su pagrindinių žmogaus teisių ir laisvių galimais apribojimais.Reikšminiai žodžiai: Įrodinėjimas; Įrodinėjimo procesas; Baudžiamojo proceso dalyvių teisių apsauga; Evidence; Evidence law; Protection of human rights in criminal procedure.

ENThe author of the article, by way of analyzing the Criminal Procedure Code (CPC) of the Republic of Lithuania, establishes that the concept of evidence presented in the CPC discards universally identically understood classical elements, is illogical and – in the context of legal theory - unjustified. Circumstances to be proved as well as the procedure of proving them are not defined in the CPC of Lithuania, therefore, the activities of subjects of criminal pursuit is not effective. It is claimed that current legal regulation of a criminal process does not ensure justified expectations of victims and other participants of a process. These conclusions are reached by the author after comparing provisions included in the CPC of Lithuania with legal norms regulating other legal processes and with requirements defined in legislation of a number of foreign countries. The author also believes that in a criminal process, legal regulation of evidence and the process of prove should not be distinguished by their laxity or superficial nature, but, rather on the contrary, they should be even more comprehensive and rational, because identification and investigation of criminal activities is strongly linked to possible limitations of main human rights and freedoms.