LTStraipsnyje atskleidžiamas vaikystės fenomeno diskurso, kuris atsiranda pedagogikai tampant ne tik socialiniu, bet ir humanitariniu mokslu, turinys. Joje atkreipiamas dėmesys į žmogaus mokymosi per gyvenimą prasmingumą, tačiau stokojama žmogaus gyvenimo etapų, o ypač vaikystės, socialinio-kultūrinio, edukacinio potencialo analizės. Vaikystė iki šiol pedagogikoje turi tik simbolinę reikšmę, todėl nesigilinama į jos, kaip fenomeno, socialinį- kultūrinį turinį. Svarbia tampa fenomenologinė hermeneutika, kuri padeda remtis kasdienio vaikų pasaulio reikšmių aiškinimu. Tuomet nuolat gilinamasi į vaikystės, suvokiamos kaip subjektyviosios žmogaus mąstymo ir refleksijos srities, per kurią gali būti atskleidžiamas šio žmogaus gyvenimo tarpsnio daugiareikšmiškumas, prasmes. [Iš leidinio]Reikšminiai žodžiai: Diskursas; Fenomenologinė hermeneutika; Pedagogika; Vaikystės fenomenas; Vaikystės fenomenas, pedagogika, diskursas; Childhood phenomenon; Childhood phenomenon, pedagogy, discourse; Discourse; Pedagogy; Phenomenological hermeneutics.
ENThe article reveals the content of discourse of childhood phenomenon which emerges when pedagogy becomes not only social but humanitarian science. It directs attention to the meaningfulness of life-long learning of a person, however it lacks periods of human life, especially childhood as well as socio-cultural and educational analysis potential. Childhood in pedagogy has only a symbolic meaning; therefore there is no thorough analysis of its phenomenon and socio-cultural content. Phenomenological hermeneutics become important and help to explain phenomena of children’s everyday life. Then there is a thorough analysis of childhood meanings which are understood as a sphere of person’s subjective thinking and reflections which can reveal the ambiguity of this period of life. [From the publication]