XVI-XVIII a. religiniai paminklai LDK: dokumentų liudijimai, paminklų funkcijos ir paplitimas

LTXVI-XVIII a. LDK statytieji kryžiai yra katalikiškajam pasauliui būdingas reiškinys. Galima teigti, kad jau XVI a. visoje Lietuvos teritorijoje sutinkami pakelių kryžiai, kurie buvo svarbūs vietos topografijai, objekto padėčiai nusakyti. XVI a. daugiausia kryžių paminėta kaip žemės valdų riboženkliai. XVI–XVIII a. riba tarp kryžių-riboženklių miesteliuose ir pakelės kryžių yra labai trapi, todėl griežtas šių kryžių funkcijų atskyrimas ir tipologizacija negalimi, išskyrus tada, kai kalbama apie kapčių ribų žymėjimą. Plačių XVI a. bažnyčių aprašymų neišlikę (arba dar nerasta), todėl apie tuo metu statytus ar nestatytus parapijų klebonų veiklos sričiai priklaususius kapinių ar šventorių kryžius galutinių išvadų negalime daryti. XVII a. I pusėje kryžių plitimas LDK kraštovaizdyje susijęs su potridentinės Bažnyčios mokymu. Tuo laikotarpiu pradėta plačiai statyti šventorių, kapinių, pakelių, atminimo ir kitus kryžius. XVII a. II pusėje kryžius tampa įprastine gyvenamosios vietos ar kelionės dalimi. Šiuo metu jau galima kalbėti apie pamaldumo išganytojiškai Kristaus kančiai įsišaknijimą.XVI-XVIII a. gana plačiai LDK statyti kapinių, bažnyčių šventorių, pakelės, sodybų, atminimo, maro, misijų kryžiai. Negausūs schematiški kryžių pažymėjimai žemės valdų planuose ir platesni kryžių aprašymai leidžia teigti, kad XVIII a. egzistavo jau įvairių formų religiniai paminklai – stogastulpiai, koplytstulpiai, stulpai su šventųjų atvaizdais, nedidelės koplytėlės medžiuose ir pan., tačiau apie konkretų religinių paminklų tipų paplitimą ir pasiskirstymą duomenų neturime. XVIII a. LDK statomi kryžiai su Nukryžiuotojo skulptūromis ir su prie jų pritvirtintomis koplytėlėmis su kitų šventųjų asmenų figūromis. XVIII a. LDK aprašymai byloja apie išplitusį paprotį koplytėles statyti ant žemės. 1732 m. Aubrey de la Motraye publikuotas žemaitiškų kryžių aprašymas leidžia daryti išvadas apie giliai įsišaknijusį liaudišką pamaldumą. Remiantis XIX a. analogijomis, prancūzo minimas mažas koplytėles ir šventųjų skulptūras galime priskirti religinei liaudies skulptūrai, apie kurios egzistavimą patikimesnių ir išsamesnių šaltinių neturime. [Iš leidinio]Reikšminiai žodžiai: Atminimo kryžiai; Baro konfederacija; Kapinių kryžiai; Koplytėlė; Kryždirbystė; Kryžiai; Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė (LDK; Grand Duchy of Lithuania; GDL); Maro kryžiai; Misijų kryžiai; Pakelės kryžiai; Riboženklis; Sodybų kryžiai; Stogastulpis; Šventorių kryžiai; Bar Confederation; Cemetery cross; Church crosses, Churchyard crosses; Commemorative crosses; Cross Crafting; Crosses; Homestead crosses; Landmark; Mission crosses; Plague crosses; Roofed Pillar-type Cross; Roofed pillar-type crosses; Wayside Shrine; Wayside crosses.

ENThe phenomenon of building crosses in the Grand Duchy of Lithuania in the 16th–18th centuries was characteristic of the entire Catholic world. One can assert that already in the 16th century, crosses were built at waysides and homesteads in the entire territory of Lithuania. They were important landmarks of local topography and were used to mark the land boundaries. In the 16th century, the majority of crosses were mentioned as the landmarks of domains. In the 16th–17th centuries, the boundary between crosses as landmarks in towns and crosses at waysides was very delicate. Therefore, strict differentiation of functions and typology of crosses is not possible, except where crosses were build on piles of ground as landmarks in fields. Detailed descriptions of churches of the 16th century have not survived (or have not been found yet). Therefore, final conclusions cannot be drawn about erection or not erection of crosses in the cemeteries and churchyards which belong exclusively to the activity field of the parson of the parish church. In the first half of the 17th century, the spread of crosses in the landscape of the Grand Duchy of Lithuania was related with the teaching of the Post-Trent Church. In that period, crosses began to be erected in large numbers at churchyards, cemeteries, homesteads, waysides as tokens of memory and on other occasions. In the second half of the 17th century, a cross became a customary attribute in a place of residence or on a trip. Today, we can already speak about the piety to the redemptive suffering of Christ that was established in the religious consciousness of all believers (Catholics).Like in the entire Catholic world, in the Grand Duchy of Lithuania crosses at cemeteries, homesteads, and waysides as well as commemorative, plague, and mission crosses began to be erected in the 16th–18th centuries. Sparse schematic markings of crosses on the maps of land domains and more extensive descriptions allow us to state that sacral monuments of different forms existed already in the 17th–18th century. Roofed pillar-type crosses (stogastulpiai), roofed crosses, shrines on the pillars, columns with statues of saints, and small wayside shrines (koplytėlės) in trees, etc. were built, but there are no data about the spread and distribution of concrete types of religious monuments. In the 18th century, crosses with sculptures of the Crucified with attached shrines containing figures of other holy persons were built in the Grand Duchy of Lithuania. According to the 18th century descriptions from the Grand Duchy of Lithuania, there was a widespread custom to build wayside shrines on the ground. A description of Samogitian crosses published by Aubrey de la Motraye in 1732 allows us to draw a conclusion about a deep-rooted folk piety. According to analogies of the 19th century, small wayside shrines and statues of saints mentioned by this Frenchman could be attributed to the sacral folk sculpture, about the existence of which we do not have any more reliable and comprehensive sources. [From the publication]

• Teologija / Theology
• Menotyra / Arts
• Istorija / History