Dvarininkijos grįžimas prie lietuviškų šaknų XX a. pradžioje

LTŠio straipsnio objektas – Lietuvos dvarininkija XX a. pradžioje, jos požiūris į lietuvių tautinės sąmonės kaitą. Tikslas – parodyti Lietuvos dvarininkijos tautinio sąmoningumo kaitos raidą, nagrinėjant atskirų dvarininkų inteligentų gyvenimo kelią, jų pažiūrų transformaciją XX a. pradžioje, ir požiūrį į atsikūrusią Lietuvos valstybę. Tyrimų metodai: dokumentų, istorinių leidinių apžvalga, dvarininkijos lojalumo Lietuvos valstybei kartografinė analizė. Išvados: Pagal aukščiau pateiktus faktus galima išskirti keletą lietuvių tautinio sąmonėjimo etapų. Pirmasis etapas buvo raštijos lietuvių kalba kūrimas, knygų spausdinimas, lietuviškų mokyklų steigimas bei lietuvių kalbos pozicijų bažnyčioje stiprinimas, kurį galima įvardinti kaip „Valančiaus“ laikotarpį. Antrasis etapas prasidėjo XIX a. 9 dešimtmečio pradžioje, kai į tautinį lietuvių judėjimą įsitraukė valstiečių kilmės lietuvių pasauliečių inteligentai. „Aušros“ (1883–1886), o vėliau „Varpo“ (1889–1905) leidimo periode tautiniame judėjime išryškėjo liberalioji ir katalikiškoji srovės, o vėliau ir tautinio judėjimo organizacinių pokyčių brandą atskleidžiančios partijos. Šiame laikotarpyje prie tautinio judėjimo pradeda dėtis ir dvarininkai, nors jų būta dar labai nedaug. Dalis lenkų kultūros dvarininkų nesitapatino su lenkais ir laikė save lietuviškai kalbančiais Lietuvos piliečiais, kita dalis save laikė lenkakalbiais lietuviais. Abi šios grupės dalyvavo Lietuvos gyvenime ir neprieštaravo kultūriniams ir politiniams tautinio judėjimo tikslams. Tačiau buvo daug dvarininkų, kurie savo likimą siejo su Lenkijos ateitimi. Kaip liudija T. Daugirdo pavyzdys, lietuvybės liniją priėmusių dvarininkų padėtis buvo sudėtinga.Trečiasis etapas, prasidėjęs po 1905 m Seimo ir tęsęsis iki 1-ojo Pasaulinio karo buvo susijęs su dideliu kultūriniu proveržiu ne tik Vilniuje, bet ir kultūrinių centrų atsiradimu regionuose. Šiuo laikotarpiu dvarininkų pažiūros lietuvių tautinio judėjimo atžvilgiu tik labiau poliarizavosi. Pastebima tendencija iš lenkų pusės įvairiai veikti dvarininkus, pavyzdžiui, per bažnyčią – stengtasi lenkiškumo dvasią išlaikyti Seinų kunigų seminarijoje (Jalbžykovskis), nenusileisti lietuvių tautiniam judėjimui Vilniuje. Dvarininkų pažiūrų poliarizacija, išsirutuliojusi iki pirmojo pasaulinio karo išliko ir Lietuvos valstybės pirmame dešimtmetyje. Tik po žemės reformos netekus ekonominių galių, dalis dvarininkų priėmė status quo, dalis buvo penktąja kolona per visą nepriklausomos Lietuvos gyvavimo etapą. [Iš leidinio]Reikšminiai žodžiai: Dvarininkai; Dvarininkija; Inteligentija; Lietuvybės kelias; Tadas Daugirdas; Tautinis sąmonėjimas; Tautinė savimonė; Intelligence; Landowners; Lithuanianhood Development; National Conscience; National consciousness; Tadas Daugirdas; The landlords.

ENThe object of this article is the Lithuanian gentry at the beginning of 20th century, and its attitude towards the evolution of the Lithuanian national consciousness. The goal is to demonstrate the dynamics of changes in the national consciousness of the Lithuanian nobility by examining the life of particular individuals from the gentry’s intelligentsia, including the transformation of their viewpoints at the beginning of 20th c., and their attitude towards the re-established Lithuanian state. A more prominent personality in the swirl of Lithuanian history who experienced the development of Lithuanian national consciousness concept was the nobleman, museum specialist, painter, archaeologist and cultural activist Tadas Daugirdas. The change of T. Daugirdas viewpoints and internal life commenced already during his studies of painting in Petersburg, where he familiarized with the son of S. Vitkevičius, former marshal of the Šiauliai nobility who was exiled to the Siberia for participation in the uprising of 1863. The concept about his native country – Lithuania – starts to change later, after the trips with S. Vitkevičius, A. Kirkor, G. Osovskij and other ethnographists and archaeologists to the southern Poland in 1880–1881. Romantics, history of the Lithuanian-Polish union state induces interest in prehistory, folklore, folk art, and history. After coming from Warsaw to Plemborg, he actively starts archaeological investigations in Samogitia; he sets up a choir in the manor house, communicates with Lithuanian manor servants, and brings together people by educating them. He starts to approach Lithuania, its past not only affected by the moods of bygone romantics, but as a scientist, searching for the origin of Lithuania, exploring the monuments of its prehistory.T. Daugirdas also changed himself. Here he discovered his Lithuanian origin, and the duty to work for its benefit. By abandoning the Polish environment in his manor house, he works in a museum of the city of Kaunas, communicates with Lithuanian intelligentsia of that time, and participates in cultural activities after the reestablishment of the Lithuanian state. However, not all nobility followed T. Daugirdas’ example. As a very great shame of the Lithuanian nobility was deemed its participation in and support to the Military Polish Organization (Polska Organizacija Wojskowa) and the Nemunas Riflemen’s Organization (Organizacja Strzelcow Nadniemenskich) and contribution to the overturn attempted on 28-29 August 1919 and the second one planned for 20 September of the same year. If we look at the noblemen who supported the POW and OSN, and there were 86 manor houses and noblemen who lived in them and actively supported the conspirators (Fig. 1). The majority of them came from the vicinities of Kaunas, Panevėžys, and Ukmergė. However, some of them came from Samogitia. The polarization of noblemen’s viewpoints developed before World War I, also remained during the first decade of the Lithuanian state. Only after they lost economic powers due to the land reform, a part of nobility accepted the status quo, and a part was the fifth column during the whole period of existence of independent Lithuania. [From the publication]