Mažumos literatūra kaip iššūkis nacionaliniam literatūros kanonui: Lietuvos specifika

LTStraipsnyje iš mažumų literatūros perspektyvos gilinamasi į šiuolaikinio literatūros kanono problemą Vakaruose ir Lietuvoje. 8-ame XX a. dešimtmetyje amerikiečių akademiniame bei viešajame diskurse vykusi diskusija dėl literatūros kanono aptariama detaliau – liberalaus pliuralizmo ideologijos kontekste. Svarbiausias šios diskusijos rezultatas buvo anglakalbio literatūros kanono „atvėrimas“, mažumų literatūros studijų įsteigimas bei „kanono teorijos“ kaip atskiros kultūros tyrimų šakos atsiradimas. Svarstoma, kuo ši diskusija bei vėlesnė jos refleksija Cornellio Westo, Johno Guillory, Michailo Grono rašiniuose gali būti naudinga vertinant dabartinę Lietuvos situaciją, gvildenant posovietinio literatūros kanono ir mažumų literatūros problemas. Lietuvos specifika susijusi su kitokia negu Vakaruose dominuojančios tautos ir didžiausių mažumų santykių istorija, mažumų literatūrinių tradicijų kultūrinio kapitalo apimtimi bei išskirtinai akademiniame lauke vykstančia mažumų literatūros refleksija. [Iš leidinio]Reikšminiai žodžiai: Kultūrinis kapitalas; Literatūra; Literatūros kanonas; Mažumų literatūra; Cultural capital; Literary canon; Lithuanian Literature; Minority writing.

ENThis article investigates the question of literary canon formation in presentday Lithuania from the perspective of minority writing and in the context of Western canon theory. The author focuses on debates around literary canon that were stimulated by the ideology of liberal pluralism, and which took place in American academia and public discourse during the 1970s and 1980s; these debates are reflected in publications by Cornell West, John Guillory, and Mikhail Gronas, and are useful in demonstrating the peculiarities of the Lithuanian context. The first peculiarity is the specific history of the minority-majority relationship. In Lithuania, the largest minorities are Poles and Russians, who are perceived in the national historical narrative as former colonizers (primarily Russians, but also Poles, who controlled Vilnius during the inter-war period). The second is the fact that the literary traditions of the languages spoken by these minorities have greater cultural capital in “the World Republic of Letters” than does the Lithuanian literary tradition. In Lithuania, minority literatures are mostly written in minority languages, and this creates additional obstacles for including them in the national literary canon. The third peculiarity is the isolated existence of minority writing and its criticism in Lithuania – it stays within academia, thereby producing no effect on public discourse. The article concludes that in Lithuania, for the time being, minority discourses and the canon debate do not intersect in any significant way. Lithuanian society has not yet developed the need for multicultural selfreflexivity. The crisis of the literary canon here is mostly seen as a byproduct of de-Sovietization, but also – and here the situations in Lithuania and Western countries are similar – of the devaluation of literature as a form of cultural capital. [From the publication]