Maištas "brandaus socializmo" sąlygomis : Sigito Gedos atvejis

LTStraipsnio tikslas – niuansuoti lietuvių sovietologijos kalbėjimą apie rašytojų santykį su komunistiniu režimu, jo įtvirtintu socialistiniu realizmu, aptariant šią problemą ne per pasipriešinimo ir prisitaikymo opoziciją, o per konkrečias situacijas, kuriose yra ir elgiasi rašytojas. Straipsnio išeities pozicijos – Angelos Borgwardt interpretacinė politologija, kuria remiantis bandoma svarstyti, kiek laikysenos nusakymui svarbūs ne tik tiesioginiai autoriaus politiniai veiksmai, bet ir estetinės pozicijos. Straipsnio objektas – Sigito Gedos laikysena brandžiojo socializmo metais ir pačiose Sąjūdžio išvakrėse. Paprastai maištininku laikomo poeto laikysena aprašoma pasitelkiant iki šiol nežinomus Gedos laiškus ir kitas archyvalijas. Nors Geda nebuvo politinis disidentas, tačiau viešumoje ir jo kūryba, ir laikysena turėjo simbolizuoti individo nepaklusnumą sistemai. Dėl jo kūrybos nuolat virė debatai, Geda garsėjo savo tiesiu charakteriu, teisybės sakymu į akis. Be to, jis nepriklausė Komunistų partijai (kaip nemažai vyresnės kartos rašytojų), niekada viešai neatgailavo, nors viešai kritikuotas ne kartą. Iš Gedos laiškų ir kitų archyvinių dokumentų aiškėja, kad poetas savo lojalumą režimui ir sykiu legitimumo garantijas bandė užsitikrinti asmeniniais pokalbiais ir laiškais, o ryškesnis viešas kompromisas, atrodo, tebuvo pjesė Komunarų gatvė (1977). Laiškai Lionginui Šepečiui, Alfonsui Maldoniui rodo, kad privačiai savo poziciją ir kūrinius Geda interpretuoja kaip lojalius sovietinei santvarkai ir nenusižengiančius socialistiniam realizmui. Gindamas savo poziciją Geda neretai pereidavo į puolimą ir, remdamasis ir pelnytu oficialiu statusu, ir oficialia estetikos teorija, įrodinėjo savo legitimumą. [Iš leidinio]Reikšminiai žodžiai: Laikysena; Laikysena' pasipriešinimas; Pasipriešinimas; Prisitaikymas; Sigitas Geda; Sovietmečio literatūra; Attitude; Compliance; Resistance; Sigitas Geda; Soviet literature.

ENDrawing on German researcher Angela Borgwardt’s interpretive political theory, the author of this article raises the question of how we should speak about Soviet era writers’ attitudes without making generalizations based on models of resistance/compliance. He analyzes one of the most innovative and rebellious poets of Soviet Lithuania, Sigitas Geda, examining the poet’s attitude during the period of mature socialism and on the eve of the Lithuanian independence movement Sąjūdis. Based on concrete situations and conflicts with the government, the author identifies Geda’s attitude as that of public rebel. Although Geda was not a political dissident, both his creative work and his public attitude represented individual resistance to the system. His poetry generated constant debate, and Geda became famous for his candid character. Like many writers of that older generation, Geda did not belong to the Communist Party, and, although he never engaged in public self-criticism, he was publicly chastised more than once. Geda’s letters and other archival documents reveal that the poet used personal conversations and letters to defend his loyalty to the state and guarantee his legitimacy, and to resolve conflicts with the government and other problems; a more distinct and public compromise was his 1977 play Komunarų gatvė (Communard Street). In his private correspondence, Geda interprets his position and writing as loyal to the Soviet regime and inoffensive to Socialist Realism. Moreover, in defending his position, Geda often went over into attack, and drew on his own well-deserved official status and official aesthetic theory to demonstrate his legitimacy. [From the publication]