Lietuvos politinė kultūra visuomenės kaitos sąlygomis

LTPolitinė kultūra mokslininkų visada buvo suvokiama kaip vienas iš politinės sistemos stabilumo veiksnių. Net jei nevartojamas pats politinės kultūros terminas, kalba apie politinės sistemos stabilumą niekada neapsieina be kalbos apie tai, kas sudaro politinės kultūros esmę: politines nuostatas, ideologiją, politinio elgesio normas ir panašiai. Plačiąja prasme šis terminas yra įsitikinimai, vertybės ir nuostatos politinių procesų, valdžios struktūrų, funkcijų, veiklos, politinės galios prigimties, valstybės kompetencijos apimties, savo vaidmens politikoje, politinės kompetencijos atžvilgiu. Sovietinio laikotarpio socialinės normos bei vertybės taip pat buvo savotiška politinės kultūros išraiška. Ši tema, be abejo, verta atskiro veikalo, todėl čia galima užsiminti tik apie tuos kultūros bruožus, kurie yra svarbūs tolesnei, jau nepriklausomos Lietuvos visuomenės raidai bei jos suvokimui. Juos aptarti būtina, nes antraip sunkiai suvoktume kai kuriuos pereinamojo laikotarpio ypatumus. Lietuvoje vis dėlto vyrauja pasyvaus tipo politinė kultūra. Didžioji dalis Lietuvos piliečių yra nepatenkinti tuo, kaip tvarkomas visuomenės gyvenimas, tačiau dauguma yra pasyvūs, nesuvokia savęs kaip potencialių politinio proceso veikėjų. Dauguma piliečių gana neaiškiai įsivaizduoja, kokie yra tokios veiklos institutai, kaip legaliomis priemonėmis galima būtų veikti valstybės funkcionavimą. Visa tai skatina cinizmą politinės sferos atžvilgiu bei kelia susvetimėjimo jausmą, kuris dažniausiai neįgauna jokios nekonvencinės veiklos pobūdžio.Reikšminiai žodžiai: Demokratija; Demokratijos stabilumo teorija; Politinė kultūra; Visuomenė; Visuomenės kaita; Democracy; Democracy stability theory; Fluctuation of society; Lithuania; Political culture; Society.

ENThe political culture has always been perceived by scientists as one of the factors associated with the stability of the political system. Even if the term of political culture itself is not used, one can never talk about the stability of the political system without talking about what constitutes the essence of political culture: political attitudes, ideology, norms of political behaviour, etc. In broad sense, this term is the convictions, values and provisions of nature of political processes, government structures, functions, activities, and political power, scope of country's competence, its role in politics in the political competence point of view. The social norms and values of the Soviet period were also a kind of expression of political culture. This topic is undoubtedly worthy of a separate work, so here it is possible to mention only those features of culture that are important for the further development of already independent Lithuanian society and its perception. It is necessary to define them because otherwise we would hardly perceive some of the peculiarities of the transitional period. However, in Lithuania the predominantly passive type of political culture prevails. The majority of Lithuanian citizens are dissatisfied with the way public life is managed; however, most of them are passive, not perceiving themselves as potential figures in the political process. Most citizens quite vaguely imagine what are the institutes of such activities, how the legal means could affect the functioning of a country. All this promotes cynicism in relation to the political sphere and creates a feeling of alienation, which usually does not get any kind of unconventional activity.

• A society of departure in post-communist Europe: socio-political reasons behind mass Lithuanian emigration / Ausra Park. East European politics. 2015, vol. 31, no. 4, p. 1-22.
• Europa ir mes / redaktorių kolegija. Vilnius : Gervelė, 2001. 267 p.
• Kuri postdemokratija? / Vaidutis Laurėnas. Gerovė ir saugumas XXI amžiuje: postdemokratijos kontekstai / sudarytojai Saulius Šiliauskas, Kęstutis Šerpetis. Klaipėda: Klaipėdos universiteto leidykla, 2018. P. 13-80.
• Lobizmas užsienio šalyse ir Lietuvoje: teisinio reguliavimo ir institucionalizacijos problemos / Alvidas Lukošaitis. Politologija. 2011, Nr. 2 (62), p. 3-42.
• Rinkimai ir protesto politika / Remigijus Riekašius. Lietuva po Seimo rinkimų 2000 / sudarytojas Algimantas Jankauskas. Kaunas: Naujasis lankas, 2001. P. 34-39.
• Socialiniai pokyčiai: Lietuva, 1990/1998 / Aleksandras Dobryninas, Vladas Gaidys, Boguslavas Gruževskis, Arūnas Poviliūnas, Vytautas Skapcevičius, Marius Povilas Šaulauskas, Saulius Žukas ; redaktorė Danutė Ulčinskaitė. Vilnius : Garnelis, 2000. 214 p.
• Socialinis kapitalas : nuo mokslinių tyrimo perspektyvų prie empirinių pastebėjimų. Gero valdymo klausimas / Irmina Matonytė. Sociologija. Mintis ir veiksmas. 2004, Nr. 1 (12), p. 22-37.
• Šiuolaikiniai kultūros vadybos raidos aspektai / Audronė Pauliukevičiūtė. Vadyba. 2009, Nr. 2 (14), p. 99-106.