Lietuvos tarpukario architektūrinis palikimas: materialumo ir nematerialumo dermė

LTRemiantis gausia šaltinių ir teorinių tyrimų medžiaga knygoje aptariamas Lietuvos tarpukario (1918–1940) architektūrinis palikimas. Praeities ženklų persmelktas įvairialypis, spalvingas reikšmių ir su jomis susijusių kultūrinių bei erdvinių artefaktų žemėlapis leidinyje virsta penkių autorių kuriamu pasakojimu, praturtintu unikaliomis iliustracijomis. Autoriai ne tik pateikia Pirmosios Respublikos metais sukurto ištiso miestų, miestelių bei kaimų materialiojo sluoksnio mastą, bet ir atskleidžia nematerialiuosius aspektus, kurie atpažįstami ne vien kaip valstybės, miesto ar vietos tapsmo trajektorija, bet ir kaip savitas, tik Lietuvai būdingas modernybės interpretavimo pobūdis įvairiuose erdviniuose lygmenyse. Aptariant, kokios kultūrinės ir istorinės reikšmės slypi už šio palikimo, leidinyje keliamas klausimas: ar šiuolaikinė paveldosauga pajėgi pateikti atsakymus, kaip šie istorijos liudijimai galėtų prisidėti kuriant tvarią šiandienos aplinką?.Reikšminiai žodžiai: Tarpukaris; Architektūra; Paveldas; Lithuania; Interwar; Architecture; Heritage.

ENThis publication is dedicated to the important period of the history of Lithuania - the interwar (1918-1940). The years of the First Republic not only shaped the political and cultural foundations of modern independence, but also produced an entire architectural layer. Today this legacy more and more often comes into the view of the institutions responsible for the protection of heritage. Monuments of the interwar period, such as the Christ's Resurrection Church, the House of Officers or Vytautas the Great War Museum in Kaunas, are recognised and protected as important national monuments. But a glance at the Lithuania's List of Immovable Cultural Heritage reveals constellations of buildings that have been protected as witnesses to the important period of Lithuanian history although they are of no significant political value. At the same time it must be admitted that a huge part of this architectural heritage is completely obsolete and speaks not of the sustainable interaction of the historical and the modern fabric of the city, but of eroding physical environment. The monograph provides theoretical analysis of the issue in order to reveal the reasons behind the phenomenon and to offer possible solutions. The monograph is based on the assumption that, due to the abundance and functional diversity, the architectural heritage of the 20th century has to be treated not only as a single historical and informational layer, but also as a specific area of heritage protection where its own uniqueness calls for unconventional solutions. The proposed idea is that the aspiration to make the heritage of the 20th century an object of the usual assessment and protection practices is one of the reasons behind the notably poor state of this heritage. [...]. [From the publication]