Lietuvos Aukščiausiojo teismo senato nutarimo "Dėl civilinio proceso kodekso normų, reglamentuojančių įrodinėjimą, taikymo teismų praktikoje" teorinė ir praktinė analizė

LTStraipsnyje yra aptariamos aktualiausios teismų praktikos suformuotos įrodinėjimo civiliniame procese problemos. Ypatingas dėmesys yra skiriamas Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Senato nutarimui "Dėl civilinio proceso kodekso normų, reglamentuojančių įrodinėjimą, taikymo teismų praktikoje". Šiuo nutarimu LAT pabandė atsakyti į esminius įrodinėjimo proceso klausimus civiliniame procese. Straipsnyje analizuojama LAT pozicija ir pateikiama jos kritinė analizė. Ypatingas dėmesys yra skiriamas įrodinėjimo standartui civiliniame procese. Autorius daro išvadą, jog LAT suformuota įrodinėjimo standarto taisyklė, pagal kurią įrodytų laikomas tas faktas, kurio egzistavimas yra labiau tikėtinas, neatitinka socialinio civilinio proceso modelio, kuris vyrauja Lietuvos bei kontinentinės Europos civiliniame procese. Pačiame CPK akivaizdžiai vyrauja kitas požiūris, jog aplinkybė turi būti laikoma įrodyta, jeigu jos egzistavimu teismas yra tiek įsitikinęs, jog tikimybė ribojasi su realybe. Kitaip tariant, daugeliu atveju vyrauja materialiosios tiesos nustatymo civilinėje byloje principas. [Iš leidinio]Reikšminiai žodžiai: Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Senatas; Civilinio proceso normos; Teismų praktika; The senate of the Supreme Court of Lithuania; Norms of the civil Code; Jurisprudence; įrodinėjimas civiliniame procese; The Averment in the Civil Procedure; Civilinis procesas, įrodymai ir įrodinėjimas.

ENThe senate of the Supreme Court of Lithuania (hereinafter referred to as SCL) on December 30, 2004 adopted a resolution On Norms of the Civil Code, which rule averment, application in the jurisprudence. Although, according to the Court Law, the resolutions of the senate are not the acts to be considered by courts in their laws reading, they, without any doubt, play a considerable role in the formation of the unanimous jurisprudence, therefore the paper will deal with the analysis of the provisions of the resolution. A lot of attention has been paid to the analysis of the standard of averment, which Is established in the mentioned resolution, to the right of the court to reject the overdue evidence, resolutions in absentia, to the individual measures of averment. Having analyzed the resolution the author makes a conclusion that the Supreme Court has not essentially followed the demands set for it in the adoption of adequate resolutions. Besides, the LSC on the particular issues (firstly, standards of averment), while adopting the explication has essentially varied not only from the general spirit of the code, but also from the doctrine formed in the civil process law of the Continental Europe, as a surrender to the influence of the doctrines of Anglo- Saxon law. Many of burning questions in the field of averment have not been tackled at all or presented within the limits of quotation of the current law. The author makes the conclusion that, most probably, the resolution is immature, because of the absence of jurisprudence of the mentioned problem in the Supreme Court, which is necessary for the analysis. [From the publication]